Aliaksandras Lukašenka vasario pabaigoje 106-ąjį kartą per 20 pastarųjų metų lankėsi Rusijoje. Paskutinis jo susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje buvo neformalus ir Minskui nedavė apčiuopiamų rezultatų.
Nuo Maskvos daug kas priklauso. Kad atitolintum politinę krizę, be kita ko, ir reikia solidžių finansinių resursų.
Baltarusijai užvertos Vakarų kapitalo rinkos. Kinija, į kurią Minskas deda didžiules viltis, greičiausiai stebės Maskvos poziciją. O šiuo metu Baltarusijos aukso rezervai tirpsta. Šalies nacionalinio banko duomenimis, vien 2020-aisiais jie susitraukė 1,9 mlrd. JAV dolerių arba 20,5 proc.
Politinė krizė lėmė, kad iš bankų buvo atsiimtos lėšos. Pernai fizinių asmenų indėliai rubliais sumažėjo 11,7 proc., o valiuta – 25 proc. iki 4,6 mlrd. JAV dolerių. Jei tokios tendencijos išliks, gali būti pažeistas finansinis tvarumas.
Esant tokioms aplinkybėms, vyriausybė stengiasi imtis neįprastų metodų. Tam Ministrų taryba priėmė nutarimą vasario 24-osios lygiu įšaldyti kainas. Nuo kovo jų augimas negali būti didesnis nei 0,2 proc. per mėnesį. Toks sprendimas liečia 62 socialiai jautrias prekes (mėsą, žuvį, cukrų, degtukus ir t.t.) bei 50 medikamentų.
Reikia pasakyti, kad panašių veiksmų buvo imtasi ir pernai. Jie buvo tapę Baltarusijos rublio devalvacijos ir kai kurių prekių dirbtinio deficito pranašais. Esant nestabiliai politinei situacijai tokios priemonės gali sukelti paniką rinkose, o bankinei sistemai sukurti papildomų rizikų, rašo forbes.ru autorius.
Rusiškos pagalbos kaina
Tokioje situacijoje Rusija lieka vienintelis sąjungininkas, kurio paramos gali tikėtis A.Lukašenka. Maskva jau dabar yra stambiausias Baltarusijos ekonomikos kreditorius – jai kliūva 60 proc. respublikos išorės skolos. 2020 m. rugsėjį skubi 1,5 mlrd. JAV dolerių paskola padėjo išlaikyti šalies valiutą, kad ši, įsisiautėjus politinei krizei, nežlugtų.
Pastarojo susitikimo Sočyje išvakarėse imta aktyviai kalbėti apie naują, jau 3 mlrd. JAV dolerių, paskolą, tačiau galiausiai apie ją nebuvo paskelbta.
Viena vertus, Rusija nesuinteresuota, kad žlugtų sąjungininkė. Kita vertus, nevalingai prisimenami 3 mlrd. JAV dolerių, kuriuos 2013 m. gruodį ji įdavė Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, likus dviem mėnesiams iki šiam pabėgant iš šalies.
Be to, finansinė pagalba A.Lukašenkos režimui aršiai kritikuojama Baltarusijos opozicijos ir gali pakurstyti antirusiškas nuotaikas.
Tačiau esama ir grynai ekonominės šio klausimo pusės. Maskvos nepasitikėjimas valdžia Baltarusijoje formavosi metų metais. Investuotojai iš Rusijos jau seniai susiduria su daugybe grėsmių čia vystant verslą, o esant politiniam nestabilumui vargu atsiras norinčiųjų įžengti į šią rinką.
Praėjusių metų duomenys rodo, kad apyvarta tarp Rusijos ir Baltarusijos smuko 15,7 proc. – iki 28,5 mlrd. JAV dolerių. Suprantama, iš dalies tai lėmė pandemijos sukelta krizė.
Dabar Rusija suteikdama kreditą gali pamėginti išpešti naudos iš situacijos kitoje srityje.
Vos per kelis mėnesius pavyko išspręsti klausimus, kurie kaupėsi metų metais. Pavyzdžiui, 25-eriems metams pratęsti rusiškų karinių objektų laikymą Baltarusijos teritorijoje. Pasirašytas susitarimas dėl baltarusiškų naftos produktų krovos per Rusijos uostus – dėl to kalbėta ne vienerius metus, tačiau kaskart galutinį sprendimą atidėdavo.
Dar vienas labai tikėtinas derybų laukas – kalio trąšų rinka: seniai besitęsiantis konfliktas privedė prie situacijos, kad konkurentai Rusijoje kaltina Baltarusiją dempingu.
Kalio byla
2021 m. vasarį Baltarusijos kalio gamintoja sudarė metines sutartis dėl trąšų tiekimo Indijai ir Kinijai už 247 JAV dolerių už toną. Tai sukėlė konkurentų visame pasaulyje pyktį dėl sumažintos kainos.
Kalio trąšų rinka – oligopolinė, tačiau dabar kainas rinkoje diktuoja ne pardavėjas, o pirkėjas. Stambiausi gamintojai – Kanada, Rusija ir Baltarusija, kurie kontroliuoja 70 proc. visos pasaulinės gamybos. Lyderė, kanadietiškoji „Nutrien“, pagamina per 12 mln. tonų kalio chlorido trąšų per metus, antrąją vietą dalijasi rusų „Uralkali“ ir baltarusių „Belaruskali“, kiekviena pagaminanti apie 12 mln. tonų trąšų.
Pagrindiniai kalio trąšų pirkėjai, esantys Pietryčių Azijoje ir Lotynų Amerikoje, trąšas daugiausia importuoja.
Dar 2005 m. „Uralkali“, „Belaruskali“ ir Baltarusijos geležinkeliai įsteigė „Belorusskaja kaliinaja kompanija“ (BKK), kuri turėjo koordinuoti bendrą rusiškų ir baltarusiškų trąšų tiekimą.
BKK kontroliavo 43 proc. pasaulinės rinkos, todėl galėjo reguliuoti kainas. Tačiau 2013 m. bendradarbiavimas nutrūko atsiradus abipusiams priekaištams dėl pažeistų prekybos taisyklių. 2012 m. gruodį A.Lukašenka atšaukė išskirtinę BKK teisę eksportuoti baltarusiškas trąšas – Baltarusijos pusei neįtiko, kad rusai savo trąšas tiesiogiai eksportuoja į Kiniją.
Šalių santykiai šia prasme tarp kompanijų visiškai nutrūko 2013 m., o kalio chlorido kainos smuko nuo 400 JAV dolerių iki 220 JAV dolerių už toną.
Pastaraisiais metais Baltarusija kasmet eksportuoja apie 11 mln. tonų. Nepaisant to, kad šie skaičiai rekordiniai, pelnas toli gražu nesiekia 2008-aisiais ir 2011-2012 m. buvusių geriausių rodiklių. Tai aiškinama tuo, kad smuko kalio trąšų kainos.
Nuo 2013 m. Baltarusijos ir Rusijos gamintojai negali susitarti dėl žaidimo taisyklių rinkoje. „Belaruskali“ prarastas pajamas kompensuoja didinama gamybos apimtis, tačiau žymiai mažindama kainą. Dėl to smuko kompanijos pelnas ir dirbančių įmonių įplaukos.
Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad kasmet dėl nutrūkusio bendradarbiavimo abi pusės praranda po 500-600 mln. JAV dolerių. Šia tema ne kartą kalbėtasi aukščiausiu lygiu, tačiau sprendimo taip ir neatsirado. Vis dėlto esant dabartinei situacijai Maskva turi visus svertus pasiekti susitarimą.
