Atrodo, lietuviams kone pasaulio pabaiga, kad dabar jie uždaryti Lietuvoje. Laisvė – svarbiausia, svarbiau net už pinigus, kurių, kaip aiškėja, turi gerokai daugiau, nei linkę prisipažinti, ir dabar nežino, kur juos dėti.
Gal dėl šios kone naujos tautinės religijos – laisvės troškimo – ir Laisvės partija nelauktai įšoko į valdžios vežimą, ir trys jos ministrai įsitaisė jau šimtadienio sulaukusioje Vyriausybėje, nors socializmas į kaimyno gerą linkusiam pavydžiai žvilgčioti tipiškam lietuviui turėtų būti genetiškai artimesnis už liberalizmą.
Bet ar nestebina toks laisvės – ypač laisvės keliauti – sureikšminimas, kai dabartinio jaunimo tėvai niekur be leidimo iš Sovietų Sąjungos išvykti negalėjo ir net Bulgarija buvo nelengvai pasiekiama svajonė? Tekdavo laukti kelialapio ir keletą metų ir ne visiems pavykdavo gauti.
Pakakdavo žiemai Sapieginės kalnų, vasarai – Palangos, o Sočis arba Jalta jau buvo prabanga net ir apsistojus palaikėje pašiūrėje be patogumų su tualetu lauke. Telieka seniokiškai aiktelėti, kaip pasikeitė Lietuva, girdint aimanas: „Numirsiu be Kanarų!“
Kita vertus, gal nenumaldomas laisvės geismas stipriausiai ir apsėda tuos, kurie neseniai paragavo jos vaisių ir jau metus trunkantis karantinas jiems – asmeninė tragedija. Susidaro įspūdis, kad laisvės ribojimas dominuoja viešojoje erdvėje, net finansinius reikalus nustumiant į antrą planą.
Žinoma, šitaip nebus amžinai. Nusiskundimų, kad valdžia per mažai duoda pinigų, per akis ir dabar – skundžiasi ir bedarbiai, ir milijonieriai, kurie savo verslui palaikyti nelinkę parduoti asmeninės vilos Ispanijoje ir tiesiantys ranką į valstybės kišenę.
Gerovės valstybė lyg ir visiems turėtų būti dosni. Tik per pandemiją kažkaip visai nublanko jos vizija ir virto tolstančiu miražu.
Net prezidentas G.Nausėda, kalbėjęs, kad reikėtų bent iki 35 proc. nuo dabartinių 30 proc. padidinti bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymą per biudžetą, nutilo ir pasiūlė tik naują pelno mokesčio lengvatą įmonėms, per metus ne mažiau kaip 8 proc. didinančioms algas.
BVP perskirstymo tai nepadidintų, greičiau priešingai, o kiek plytų įmūrytų į gerovės valstybės pamatus – dar didelė mįslė.
Finansų ministerija prognozuoja, kad šįmet atlyginimai augs vidutiniškai 5,2 proc., vadinasi, vos alsuojančios įmonės jų visai nedidins, o tos, kurios laikosi gerai ir plės gamybą, kvalifikuotiems darbuotojams bus priverstos kelti algas ir daugiau kaip 8 proc., antraip neras, kas dirbtų, kai vėl atsivers keliai į Vakarus. Pelno mokesčio lengvata joms būtų tik savotiška premija.
Vyriausybė skelbia nusitaikiusi į mokesčių lengvatų apkarpymą, tiesa, atrodo, daugiausia į žemės ūkio sektoriaus, tarsi konservatoriai dar tęstų karą su didžiausiu vadinamojo gyvulių ūkio gyvuliu paskelbtu R.Karbauskiu ir drauge su kitais stambiaisiais ūkininkais.
Taip tikimasi sukrapštyti į biudžetą arti 800 mln. eurų, kurių verktinai reikia, nes pandemija jau kainavo apie 3,2 mlrd. eurų ir ši kaina šiemet šoktelės iki 5 mlrd. Bet kažkodėl visiškai užmirštos Europos Komisijos kasmet kartojamos rekomendacijos Lietuvai padidinti biudžetą įvedus realius, o ne butaforinius progresinius mokesčius. Neva per pandemiją ne laikas didinti apmokestinimą.
Vis dėlto apie solidarumą, bendruomeniškumą kalbantys konservatoriai neturėtų bijoti didesnių mokesčių taip, kaip liberalai arba kaip velnias kryžiaus. Galima ir pasvajoti: gal jau ir naujos kartos liberalai netampys po Vilnių akmens, kaip mokesčių blogio simbolio, ir supras, kad tai greičiau sparnai, keliantys į gerovės valstybės rojų.
Tad jau imu įsivaizduoti: milijoną eurų per metus asmeniniam vartojimui pasiimantis verslininkas sumoka į biudžetą kokius 40 proc. Lieka kišenėje 600 tūkstančių. Ir kaip pavydus lietuvis klausiu: argi mažai?
