Nors Kauno krašto gamintojams pandemija taip pat sukėlė gausybę nepatogumų, jie smūgius atlaikė gerokai lengviau. Per pastaruosius metus neužfiksuotas nė vienas didelės pramonės įmonės bankrotas.
Tiesa, nuotaikos įvairiuose pramonės sektoriuose labai skiriasi.
Artimiausių metų prognozė taip pat nėra vienareikšmiška. Nors dėl aktyvaus skiepijimo pandemijos sukelta karštinė turėtų nuslopti, gamintojų bei galutinių vartotojų laukia į viršūnę šovusių kainų pasiutpolkė.
– Koks vaizdas susidaro vertinant Kauno regione veikiančių pramonės įmonių veiklą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidento Jono Guzavičiaus.
– Kiekviename verslo sektoriuje situacija skirtinga. Labiausiai nukentėjo tos verslo sritys, kurių veikla nuo praėjusių metų lapkričio 7 dienos buvo tiesiog sustabdyta – tai viešbučiai, maitinimo įstaigos, verslo parodų, koncertų, masinių renginių organizavimas.
Kalbant apie apdirbamąją pramonę ją galima suskirstyti į tris grupes: vyrauja optimistinės, nuosaikios arba neigiamos nuotaikos.
Geriausios perspektyvos išliko chemijos ir baldų pramonėje, nuosaikios – metalo dirbinių, kompiuterių, elektronikos, optinių prietaisų gamybos įmonėse, neigiamos – maisto, tekstilės, drabužių, medienos, gumos bei plastiko gaminių sektoriuose.
– Kuo išsiskiria Kauno regionas?
– Kauno krašte didžiausios įmonės yra trąšų gamintojos – Kėdainių „Lifosa“ bei Jonavos „Achema“, taip pat baldų įmonės. Joms praėję metai buvo sėkmingi, kai kuriose srityse fiksuotas net augimas, o šių metų lūkesčiai taip pat nėra blogi.
Chemijos pramonės veiklai daugiausia įtakos turi pasaulinės tendencijos, tam tikros sinusoidės, o šiuo metu juntamas pakilimas.
Didžiausias nuosmukis pernai užfiksuotas elektronikos gaminių gamyboje – 33 proc., plastiko gaminių – 19 proc., drabužių – 14,5 proc.
Svarbiausios tokio reiškinio priežastys – trūkinėjančios tiekimo grandinės ir pardavimo trukdžiai. Lietuvoje parduodama labai menka dalis gaminių. Jeigu skelbiamas karantinas ir sienos uždaromos, rinkos taip pat užsidaro.
Reikėtų atskirai paminėti logistikos sektorių – lig šiol nėra tiksliai išaiškinta, ar reikia karantinuotis grįžusiems iš užsienio vairuotojams, kokiomis sąlygomis tai daryti.
Labai svarbu, kad kuo greičiau būtų įteisintas vadinamasis žaliasis pasas, kuris atvertų valstybių sienas COVID-19 persirgusiems ar paskiepytiems žmonėms. Tai būtų labai patogu ir verslui.
Kaune veikia kelios aviacijos įmonės. Joms taip pat kyla problemų dėl judėjimo apribojimų, darbuotojų komandiruočių, karantino taikymo grįžus. Žaliasis pasas išspręstų šias problemas.
– Kaip pavyko įmonėms prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų, ar nereikėjo stabdyti gamybos dėl masinio darbuotojų susirgimo?
– Stabdyti veiklos nereikėjo, tačiau padaliniuose buvo sunkumų – ypač ten, kur daugiau rankų darbo, daugiau žmonių susiburia vienoje patalpoje.
Teko įrengti atskirus įėjimus, skirtingas buitines patalpas, riboti paskirų pamainų darbuotojų kontaktus.
Įmonių prisitaikymas prie pandemijos taip pat kainuoja – tai išlaidos saugos ir higienos priemonėms, didesnio atstumo nustatymas, pasikeitęs darbo organizavimas. Išties daug investuota siekiant apsaugoti darbuotojus ir klientus.
Paskelbta apie privalomą darbuotojų testavimą, tačiau labai svarbu, kad valstybė padengtų testavimo išlaidas, nes kai kurios įmonės neturi galimybių tai atlikti savo lėšomis. Galbūt testavimas galėtų vykti net pačiose įmonėse – tai padėtų taupyti laiką ir lėšas.
Nepakankamai operatyviai sprendžiamas įmonių finansavimas, o gamyboje toks delsimas gali lemti įmonės žlugimą. Labai svarbu išsaugoti įmonių konkurencingumą ir ypač pramonę, kuri stumia šalies ekonomiką į priekį.
Pramonė yra viso ūkio garvežys, o aplink jį buriasi įvairūs mažesni verslai. Jeigu garvežys sustos, paslaugų srityje iškils dar daugiau problemų. Nenuostabu, kad sunkiausia – mažesniems verslams.
– Ar įmonių veiklai įtakos turėjo tik pandemijos padariniai?
– Įtakos turėjo ir darbuotojų trūkumas, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos.
Pasaulyje matoma, kad sparčiai brangsta žaliavos. Tekstilės sektorius daug žaliavų veždavo iš Kinijos, Indijos, Indonezijos ir kitų šio regiono šalių. Medvilnė ten pabrango 30 proc., poliesteris – 25 proc., transportavimo paslaugos kai kuriais atvejais – net dukart.
Vadovauju įmonei, kuri prekiauja ir prižiūri kėlimo įrenginius. Visi gamintojai pranešė, kad stabilios kainos garantuojamos tik 1–3 mėnesius. Jeigu brangsta metalas, brangsta ir jo gaminiai.
Prieš pandemiją jūrinio konteinerio gabenimas iš Kinijos kainavo 2 tūkst. eurų, dabar – 4 tūkst. eurų. Sutriko pristatymo terminai, kelionėje užtrunkama dvigubai ilgiau. Anksčiau būdavo galimybė esant poreikiui gaminį atskraidinti lėktuvu, dabar tai tapo nepasiekiama prabanga.
Matomas itin spartus statybinių medžiagų kainų didėjimas. Metalas pabrango net 50 proc., polistireninis putplastis – 40 proc., brango techniniai vamzdžiai.
Nematau sričių, kuriose artimiausiu metu galima tikėtis reikšmingo atpigimo.
– Kaip Kauno pramonė galėtų atrodyti po metų?
– Pramonės veikla bus stabilesnė. Jeigu gamintojas patiria sunkumų, jis bando šiek tiek susitraukti, sumažinti apimtį. Blogiau, kad tokiose situacijoje jis nesamdo subrangovų, daugiau stengiasi nuveikti savo jėgomis.
Mažesnieji nukenčia stipriau, turbūt ir šįkart taip nutiks. Didesnės įmonės visada turi daugiau galimybių išlikti.
