– Praėję metai ekonomikos sektoriui atrodė sudėtingai. Didelę įtaką tam turėjo pandemija ir kategoriškai užvertų sektorių sritis. Tačiau viskas po truputį pradeda atsiverti. Kaip vertinate tai iš ekonominės pusės, kiek laiko reikės mums vėl atsistoti ant kojų?
– Galime tik pasidžiaugti, kad Vyriausybė priima sprendimus, leidžiančius atsisakyti tam tikrų suvaržymų. Praėję metai buvo sunkūs, neapibrėžta buvo pandemijos pradžia. Įvairių institucijų prognozės buvo šiurpios, bet Lietuvoje įvyko tik ganėtinai nedidelis ekonomikos susitraukimas.
Deja, ne visoms ES šalims pavyko tai suvaldyti taip, kaip Lietuvai. Į priešpandeminį lygį grįšime šiais metais.
– Būtent dėl pandemijos valstybė turi ganėtinai nemažas skolas. Skolinimasis padeda, kai to labiausiai reikia, tačiau kaip vertinate įsiskolinimą ilgalaikėje perspektyvoje?
– Visi supratome, kodėl atsirado skola – mes siekėme užtikrinti verslo gyvastį ir likvidumą. Tokiu atveju mėgstu galvoti ne kodėl atsirado, o kas būtų, jei tai nebūtų daroma?
Tokiu atveju situacija būtų dar dramatiškesnė. Mes kalbėtume ne apie skolos padidėjimą, o apie reikšmingą šalies ekonomikos susitraukimą, kuriam kompensuoti reikėtų ne vienerių metų.
Svarbūs du dalykai – svarbu, kad lėšos būtų įveiklintos, kad sukurtume šalies ekonomikos augimo potencialą, iš kurio vėliau ir galėtume grąžinti skolas. Tiek per didesnes biudžeto įplaukas, tiek per didesnį ekonominį šalies augimą. Ne mažiau svarbus planas, kaip valstybė suvaldys skolą. Veiksmų žinojimas įgalintų pradėti kalbėti apie valstybės skolos mažinimą.
– Pasikalbėkime apie svarstymus dėl „Galimybių paso“ įvedimo. Jei jis būtų įvestas, imunitetą turintys žmonės laisviau galėtų lankytis kavinėse, baruose. Jūsų manymu, kiek toks galimybių paso įvedimas padėtų ekonomikai ir kokią reikšmę turėtų?
– Diskusija vyksta dėl to, kiek šis pasas reikalingas. Mano asmenine nuomone, jis reikalingas. Jeigu yra priemonė, padėsianti imunitetą turintiems žmonėms dalyvauti ekonomikoje, be abejonės, tai turėtų teigiamą poveikį ekonomikai.
– Atrodo, kad tam tikri sektoriai gyvena geriau, kiti – prasčiau. Ekonomistai šalies ekonomiką įvardija kaip stabilią. Jūsų manymu, ar Lietuvos ekonomika iš tiesų yra saugi ir stabili šiuo momentu?
– Vidutinė ligonių temperatūra palatoje gali būti 36,6, bet vieni gali būti stipriai karščiuojantys, o kiti jau stipriai atšalę. Taip ir ekonomikoje – mes matome bendrą paveikslą, bet ji susideda iš atskirų veikėjų.
Ši krizė neįprasta tuo, kad paveiktos buvo skirtingos verslo dalys – maitinimo, apgyvendinimo, pramogų verslus, kurie gyveno vien iš paramos. Kita vertus, informacinių technologijų poreikis kuria naujas galimybes, kur žmonės turėjo daugiau darbo ir matėme atlyginimų augimus.
Labiausiai nukentėjusios veiklos pasižymi tuo, kad jose dirbo labiau pažeidžiamos visuomenės grupės. Nepaisant to, kad atlyginimų augimas siekė 12 proc., jis buvo koncentruotas viešajame ir medicinos sektoriuose, didesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose.
Svarbu, kad per šią krizę pasireiškusi nelygybė būtų atliepta. O atliepti ją reikia per investicijas, ekonomikos struktūros keitimą, ėjimą prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų, skaitmenizacijos, žaliosios ekonomikos.
– Dar viena iš aktualių problemų yra klestintis šešėlis. Vyriausybės stengiasi imtis įvairių priemonių šešėliui mažinti. Jūsų manymu, ko derėtų imtis šioje vietoje?
– Šešėlis yra labai sudėtingas reiškinys. Mano akimis, apie vienas iš pagrindinių šešėlio priežasčių mes kalbame jau dešimtmečius. Reikia imtis mokesčių sistemos peržiūros. Palaikome iniciatyvą peržiūrėti mokestines lengvatas. Vienos jų turbūt neteko aktualumo, bet dar svarbiau yra holistinė mokesčių sistemos peržiūra, nes mes turime skirtingus apmokestinimus pagal skirtingas veiklos formas. Jų yra didelė įvairovė, už to slypi skirtingos socialinio draudimo sąlygos, skirtingos galimybės gauti pensiją.
Mes turime mokesčių sistemą, kuri neskatina įmonių augti. Mokesčių našta priklauso nuo uždirbamų pajamų, todėl kai kurios įmonės gali rinktis likti mažesniu mokesčių mokėtoju. Mūsų šalyje yra vienas didžiausių PVM atotrūkių ir vienas mažiausių perskirstymų per biudžetą
– Kalbant apie mokesčius, svarbu didinti visuomenės pasitikėjimą mokesčių sistema ir padėti suprasti, kokią nauda neša mokestinės priemonės. Kokiu būdu reikėtų sustiprinti visuomenės pasitikėjimą mokestinėmis priemonėmis?
– Manau, kad šis klausimas yra sudėtinis ir jį reikia dekonstruoti. Ypač mokesčius moka tie, kurie dirba samdomą darbą.
Problema atsiranda tada, kai judame į kitas veiklos formas. Po transporto sektoriaus tyrimo paaiškėjo, kad žmonės dirba pagal darbo užmokestį, bet yra papildomos išmokos, liekančios šešėlyje. Turime savarankiškai dirbančių asmenų dalį, kurie gali deklaruoti gaunamas pajamas, apskaitos sistema yra sudėtinga, todėl daug pajamų lieka šešėlyje.
Mokesčių sistema gerai veikia tada, kai yra aiški ir paprasta. Kuo daugiau turime sudėtingų reikalavimų, tuo mažiau tikėtina, kad mokesčiai bus skaidriai sumokami.
Man atrodo, labai geras pavyzdys yra metinė pajamų deklaracija, kai nuo labai sudėtingos formos turime klausimų būdu užpildomą formą, kurią gali užpildyti bet koks asmuo be specialaus pasiruošimo. Kuo sistema mokesčius mokančių asmenų atžvilgių paprastesnė ir aiškesnė, tuo labiau ji skaidrėtų. Be jokios abejonės, per dieną ar metus didelių pokyčių pasiekti nepavyktų, bet svarbu, kad traukinys stovėtų ant bėgių.
– Juokaujama, kad butai Vilniuje parduodami kas keletą minučių. Kaip manote, ar jau metas šį burbulą sprogdinti?
– Mes labai greiti šią situaciją vadinti burbulu, tačiau turime suprasti, kad auga atlyginimai, gyventojų skaičius, palūkanos mažos.
Dabar turime suaktyvėjimo laikotarpį, kuris tęsiasi ketvirtį. Ar čia jau yra burbulas? Kol kas vertindami būsto kainų pokyčius matoma, kad fundamentalūs veiksniai paaiškina suaktyvėjimą.
Naujo būsto pasiūlos portfelis mažėja, perkami būstai iš brėžinių, taip – tai matome. Bet Lietuvos bankas turi pakankamai priemonių – skolinimosi sąlygų griežtinimas. Mes galėtume paveikti rinką per skolinimąsi. Pusė ir mažiau būstų yra įsigyjami už paskolas, vadinasi, lieka kita aktyvi dalis, už mūsų kompetencijų ribų.
Šitoje vietoje galime grįžti prie higieninių dalykų – kiek tokių preliminarių sutarčių yra registruojama, kodėl jos neturėtų būti tvirtinamos, kiek nuo tokių preliminarių rezervacijų yra sumokama mokesčių. Visa tai svarbu vertinti ir ateiti su siūlymais.
