Ar įmanoma pasimatuoti salės darbuotojo profesiją? Suprasti, kiek darbų jie nudirba ir kaip už tai jiems atlyginama? Ir kodėl šie žmonės, „Norfos“ parduotuvėse brangindami savo darbo vietą, iš jos nesitraukia daugybę metų?
Padirbti kartu su salės darbuotojais buvo geras, bet per sudėtingas sumanymas. Tie žmonės, kurių dauguma „Norfoje“ yra sukaupę didelę patirtį, sukasi nepaprastai greitai. O šalia atsiradęs pašalinis žmogus, kuriam viską reikia paaiškinti, yra po kojomis besimaišantis trukdys.
Vis dėlto kelios valandos, kartu praleistos su salės profesionalais, padėjo suprasti, koks tai ir fiziškai, ir emociškai sunkus darbas. Nėra paprasta nuolat krauti prekes ir atsakyti į nuolat ko nors nerandančių, o kartais ir suirzusių pirkėjų klausimus.
Štai koks panikos veidas
„Pažiūrėkite, kaip atrodė mūsų parduotuvė. Lyg būtų buvęs karas“, – „Hyper Norfos“ prekybos centrui sostinės Žirmūnų rajone iki pat balandžio pradžios vadovavusi Ilona Dasienė telefone iki šiol yra išsaugojusi keletą nuotraukų, kuriose – tuščios lentynos. Nėra nei kruopų, nei makaronų, nei druskos, nei konservų.
Dabar tai metų senumo istorija, kurią prekybininkai ilgai vartys savo atsiminimuose. Šiuo metu regiono vadove dirbanti I.Dasienė taip pat vargu ar ją užmirš.
Tai buvo 2020-ųjų vasario pabaiga, kai Lietuvą perskrodė žinia apie pirmąjį mūsų šalyje koronaviruso atvejį. Ir žmonės lyg išprotėjo – per kelias dienas išpirko visas ilgo galiojimo maisto prekes.
„Reikėjo daugiau nei savaitės, kad įstengtume pripildyti lentynas“, – prisiminė I.Dasienė.
Antrasis karantinas tokios audros nebesukėlė. Bet kiekviena darbo diena parduotuvės salės darbuotojams persunkta darbų – pirkėjai įpratę, kad bet kokių prekių lentynos visada būtų pilnos.
Įsidarbino po emigracijos
37 metų Diana – viena iš tų salės darbuotojų, kurie turi sukaupę daugiausia patirties ir gali šį darbą palyginti su kitais. „Norfos“ tinkle ji dirba jau keturiolika metų – įsidarbino grįžusi iš emigracijos.
„Aš ir anksčiau šiek tiek dirbau prekyboje, bet 2005-aisiais emigravau. Draugai įkalbėjo atvažiuoti ir padirbėti Anglijoje. Nuvykusi į ją ėmiausi įvairių darbų: ir fabrike varžtelius dėliojau, ir vienoje šeimoje namus tvarkiau, ir mokyklą valiau.
Pavyko susitaupyti, bet ne tiek, kad butą galėčiau nusipirkti, – tėvams siųsdavau pinigų ir sau likdavo, nes dirbau trijuose darbuose“, – pasakojo moteris.
Kiek gali pavežti žmogus taip ardamas? Ir ji grįžo namo. O tai padariusi 2007-aisiais įsidarbino „Norfoje“ kasininke, vėliau – salės darbuotoja ir joje išliko iki šiol. Tad kokioje pozicijoje dirbti lengviau?
„Nėra vienareikšmiško atsakymo. Bendrauti su pirkėjais kasoje sunkiau, nes tai – emocijos, reikia daug kantrybės. Salėje darbas ramesnis – įtampos mažiau, bet sunkesnis fiziškai“, – paaiškino Diana.
Dirba ir nesiblaško
„Jei gali, perrink obuolius“, – daržovių ir vaisių skyriuje dirbanti 48 metų Rasa Saveikienė parodė, kaip tai daroma. – Jeigu obuolys neišvaizdus – dėmėtas ar papuvęs, reikia mesti į atskirą dėžę, jie bus nurašyti. Nes pirkėjai stropiai renkasi visus vaisius – neima net su menkiausia dėme.“
Kol dėliojau obuolius, galėjau ilgėliau pasišnekėti ir su pačia Rasa. Ji „Norfoje“ dirba 17 metų ir visą laiką – tame pačiame skyriuje. Taip daro ir kiti salės darbuotojai – nesiblaško. Nes turėdami darbo viename skyriuje įgūdžių gali sparčiai suktis.
„Dirbu penkias dienas, kitos dvi – laisvos. Jeigu savo skyriuje sutvarkau viską anksčiau ir dar lieka laiko iki darbo pabaigos, kraunu prekes arba pieno, arba pramoninių prekių skyriuje – ten, kur reikia pagalbos“, – kalbėjo R.Saveikienė.
Ji gyvena Vilniuje, Baltupiuose. Baigusi prekybos mokyklą ir paauginusi vaikus liko dirbti pagal tokią profesiją, kokią pasirinko.
„Iš pradžių „Norfa“ buvo netoli mano namų, Baltupiuose. Kai ji buvo uždaryta, neieškojau kitų darbdavių. Man patiko kolektyvas, taigi kartu su kitais darbuotojais perėjau į kitą šio tinklo parduotuvę.
Be to, man patinka fizinis darbas. Esu kaimo žmogus, kilusi iš Širvintų rajono, taigi esu ir gana stipri“, – kraudama į nuošalę prekinę išvaizdą praradusius bananus kalbėjo Rasa.
Ji dirba taip, kad suskubti kartu neįmanoma. Prikrovusi sklidiną dėžę obuolių pati ją pakelia ir lyg niekur nieko įstumia į tuščią vietą lentynoje.
Tuomet, kai Rasa pervargsta, visada trumpam grįžteli į praeitį – prisimena tai, ką jai sakydavo šviesaus atminimo draugė.
„Būdavo, ji man siūlo kur nors vakare nueiti, o aš vis atsikalbinėju, vis aiškinu, kad esu pavargusi. O ji man: „Tu pavargusi, bet gali dirbti, o aš noriu dirbti, bet negaliu.“ Ji sirgo vėžiu ir nebegalėjo imtis to, ko labai norėjo. Visada, kai blogai jaučiuosi, apie ją pagalvoju“, – užsiminė moteris.
Apskritai R.Saveikienė turi stiprią valią ir tvirtas nuostatas.
„Dažnai pagalvoju apie tai, kad kiekvienas darbas yra reikalingas, – pratarė ji. – Galbūt kam nors ir atrodo, kad krauti daržovių dėžes yra žemas lygis. Ar kad dirbti prekybos salės darbuotoju gėda. Taip nemanau. Tiesiog tai yra darbas, kurį būtina padaryti. Be to, tai darbo vieta, atsiradusi kitų žmonių pastangomis. Štai todėl aš ją ir branginu.“
Kitos istorijos – kiti likimai
28 metų Ingrida po didžiulę „Hyper Norfos“ parduotuvę su pramoninių prekių padėklais ne vaikšto, bet bėgioja.
„Reikia sparčiai suktis, – patikino ji. – Taigi monotonija čia nepasiskųsi.“
Ingrida prieš kelerius metus „Norfoje“ įsidarbino paviliota kaimynės. Paaugino vaikelį maždaug iki pusantrų metų ir, jį išleidusi į darželį, grįžo į „Norfą“. Pasak moters, jai, auginančiai mažą vaiką, darbo grafikas prekybos salėje yra palankus. Pirmadieniais–penktadieniais ji dirba nuo 7 iki 16 valandos, o savaitgaliais pasiima laisvadienius.
54 metų Jūratė „Norfoje“ įsidarbino prieš dešimtmetį. Anuomet ji persikėlė gyventi į Vilnių iš Visagino, tad darbą kavinėje išmainė į darbą prekybos sistemoje.
Kas ją taip ilgai laiko viename darbe? „Man patinka šis darbas. Esu įpratusi, nereikia galvoti, ką ir kur sukrauti, – rankos tarsi pačios suranda pakabus drabužiams. O ir atlyginimas motyvuoja, nes jis priklauso ir nuo darbo spartos, ir nuo prekių apyvartos.
Į virtuvę nenoriu, man ten per karšta. O darbas prekybos salėje man kaip tik. Tad kam jį keisti, jei čia gerai jaučiuosi? Be to, sulaukus tokio amžiaus labai ir neprilakstysi“, – svarstė Jūratė.
Nepakeičiama tvarkdarė
Šioje „Hyper Norfos“ parduotuvėje yra ir dar vienas labai svarbus žmogus – valytoja Liucija. Ji taip pat salės darbuotoja, bet kitokia.
Ji skraido po parduotuvę – nardo tarp prekių lentynų vairuodama šlavimo mašiną. Vis dėlto pamačiusi į ją nukreiptą fotoaparato objektyvą strykteli iš mašinos ir neria už lentynų. Ir tik tada, kai nebelieka išskirtinio dėmesio, ji atsiveria.
„Nedirbčiau čia, jei kas nors ant manęs šauktų ar bartų, – patikino ji. – Bet esu jau vienuolika metų, ir vien dėl to, kad mūsų vedėja Ilona atjaučia ir supranta žmones. Štai tuo viskas ir pasakyta.“
Pamainoje ji dirba viena – sukasi keturias dienas iš eilės po vienuolika darbo valandų, o tada daro keturių dienų pertrauką.
Parduotuvėje ji valo viską – plauna grindis, tualetus, tvarko teritoriją aplink parduotuvę, antrame aukšte esančią valgyklą.
„Toks mano būdas – man svarbu, kad viskas blizgėtų ir kvepėtų. Tokia jau esu – jei dirbu, tai nepriekaištingai“, – patikino Liucija. O štai klausimą, kiek užsidirba, praleido pro ausis. Tai kiek? „Tikrai daugiau nei minimumą. Juk dirbu, nesėdžiu“, – tarstelėjo.
Dauguma darbuotojų – senbuviai
Kaip pavyksta išvengti darbuotojų kaitos? Šį klausimą rūpėjo užduoti ir „Hyper Norfos“ parduotuvės vadovėms, nes ir jos – senbuvės.
„Viskas priklauso nuo žmonių tarpusavio santykių. Mes gerai sutariame, prireikus ginčijamės, susipykę taikomės. Ir negailime kitiems gero žodžio“, – patikino „Hyper Norfos“ parduotuvės pamainos vedėja Nijolė Jankovska.
Tuomet, kai buvo uždaryta sostinės Šiaurės miestelyje, Verkių gatvėje, buvusi „Norfa“, dauguma darbuotojų neišsibarstė. Ir ji, ir neseniai karjeros laiptais palypėjusi I.Dasienė, ir kiti darbuotojai padirbėjo kitur, o maždaug prieš penkerius metus persikėlė į naują šio tinklo parduotuvę Kalvarijų gatvėje.
Maždaug iš 40-ies parduotuvės darbuotojų daugiau nei pusė yra senbuviai. Kas juos laiko? Viena – algos, antra – kolektyvas. Paprastai vadovai užduoda toną arba santarvei, arba įtampai. Šioje parduotuvėje buvo pasirinktas pirmasis variantas.
„Salės darbuotojai yra motyvuojami – jiems mokama už padarytą darbą. Jei vienas artų, o kitas kas kelias minutes lakstytų rūkyti ir būtų mokama vienodai, to nebūtų. O dabar alga kiekvienam darbuotojui „Norfos“ tinkle apskaičiuojama pagal specialią metodiką“, – sakė I.Dasienė ir patikino, kad net ir dabar, eidama naujas pareigas, kai tik gali, užsuka į „Hyper Norfą“ šnektelėti su buvusiais savo bendradarbiais.
