Lietuvos pramonės sektorius net ir COVID-19 ženklu pažymėtais 2020-aisiais sugebėjo išlaikyti panašią eksporto apimtį kaip ir 2019 metais. O juk šių įmonių produkcija sudaro net 64 proc. viso šalies eksporto.
Nors planuojama, kad eksportas augs ir toliau, iššūkių gamintojams – apstu. Tai ir prieiga prie kapitalo, žalioji ir skaitmeninė transformacija ir naujų rinkų paieškos, ir siekis išlaikyti esamus klientus.
Daug ką lemia ir valstybės institucijų požiūris į stambųjį ar vidutinį verslą.
„Didelės bendrovės ir dalis vidutinių įmonių toliau palaiko ekonomikos gyvybingumą, nes jos yra mūsų eksporto flagmanai. Bandome tą žinią perduoti Vyriausybei, nes kol kas ir toliau atrodo, jog mėginama gyventi pagal principą „valdžia sau, verslas – sau“. Nerimą kelia vis labiau ryškėjanti valdžios nuostata, jog verslas jau gavo tiek paramos, kad dabar jau daugiau neturėtų nieko norėti ir apie tai galvoti“, – konferencijoje sakė LPK vadovas Vidmantas Janulevičius.
Pokalbis su LPK prezidentu – būtent apie tai, kas pramonei yra aktualiausia šiuo metu.
– Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) struktūroje pramonei tenka apie 20 procentų. Tačiau būtent šis sektorius labiausiai prisidėjo prie to, kad praėjusiais metais BVP smukimas buvo, galima sakyti, švelnus, o šįmet jis jau auga. Kas lėmė tokią gamintojų sėkmę?
– Pandemija vieniems atnešė praradimų, kitiems tai yra netgi galimybių metas. Jai prasidėjus Azija, o ypač Kinija, kurį laiką buvo kone visiškai užsidariusi, atsirado logistikos trikdžių, konteinerių gabenimas pabrango šešis kartus.
Daugelis Vakarų Europos įmonių pradėjo ieškoti alternatyvų kinų produkcijai ar jų gaminamiems komponentams ir rado jų Rytų Europos šalyse. Juolab kad čia ir terminai visai kiti, tiekimo grandinė nepalyginti trumpesnė – juk vilkikas iš Lietuvos per 2–3 paras gali nuvykti į Ispaniją.
Būtent dėl tokių atsivėrusių galimybių pramonė ne tik nebuvo sustojusi, bet ir ištempė visą ekonomiką.
Tačiau čia slypi ir didžiulis iššūkis – kaip išlaikyti tuos užsakovus, kuriuos mes atėmėme iš Azijos.
Pastarasis regionas jau atsigavo, prekyba su juo įsibėgėja.
Aišku, gamyba Azijoje yra tikrai pigesnė nei pas mus. Todėl Lietuvos įmonės, siekiančios konkuruoti, privalo skaitmenizuoti, automatizuoti procesus, didinti našumą. Ir, žinoma, turėti prieigą prie kapitalo, nes prekiaujant su Vakarų Europos įmonėmis tikrai reikės atidėjinių.
– Apie poreikį didinti našumą, kuris auga kelis kartus lėčiau nei darbo užmokestis ir taip augina produkcijos savikainą, kalbama jau seniai. O kokios kitos didžiausios kliūtys, su kuriomis susiduria pramonės bei kiti sektoriai?
– Kadangi esame pramoninė valstybė, vis tiek turime didinti našumą. Tam reikia investuoti į įrenginius, į „Pramonė 4.0“ kryptis, kad galėtume atpiginti savikainą. Tik, aišku, be valstybės paskatų įmonių transformacijai šiuo atveju sudėtingiau tai padaryti.
Tą patį galima pasakyti apie prieigą prie finansavimo. Prekinius kreditus teikiančios institucijos – „Euler Hermes“, „Coface“ ar kitos – smarkiai apkarpė limitus, o palūkanos kartais jau siekia 2–3 proc. per metus, todėl iš esmės nesiskiria nuo bankų kreditų kainos.
Prekiniai kreditai gamintojams yra tiesiog būtini. O šiuo atveju galime pažvelgti, kas vyksta kitose pramoninėse šalyse – Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ar kur kitur. Ten valstybė laiduoja už savo įmones.
Jei ir pas mus valstybė prisiimtų bent 10–20 proc. dydžio garantijas, aišku, teikdama jas tik patikimoms bendrovėms, tuomet ir prekinio kredito institucijų akyse mes taptume visai kitokie. Ir sąlygos tikrai būtų kitokios.
– Europa jau apsisprendė pasukti energetinio neutralumo kryptimi. Kiek tas vadinamasis žaliasis kursas pareikalaus investicijų iš Lietuvos pramonės kompanijų?
– Tikrai labai daug. Ir į žaliąsias technologijas verslas tiesiog privalės investuoti, kad išsilaikytų. Mes, kaip valstybė, dabar turime puikų – kone nulinį ar netgi teigiamą – užsienio prekybos balansą. Kad tokia tvari tendencija išliktų, bus būtina kuo labiau mažinti anglies dvideginio išmetimą.
Nuo 2023 metų Europos Sąjungoje įsigalios anglies dvideginio pasienio mokestis, kuris bus taikomas iš trečiųjų šalių importuojamai elektros energijai, plienui, aliuminiui, trąšoms bei plastiko gaminiams. Pavyzdžiui, Kinijoje šiuo metu atsinaujinantys energijos ištekliai sudaro tik 6 proc., o 84 proc. energijos gaunama deginant anglis.
Tai reiškia, kad šioje šalyje gaminamoms prekėms bus taikomi kur kas didesni pasienio mokesčiai nei importuojamoms iš valstybių, kuriose atsinaujinantiems šaltiniams tenka, tarkime, 40 proc. elektros energijos rinkos.
Šis planas neatsiejamas nuo žaliojo kurso ir jis tikrai bus įgyvendintas. O anglies dvideginio pasienio mokesčiu apmokestinamų produktų krepšelis ateityje tik plėsis, kol neapims visų gaminių.
Kuo tai susiję su mumis? Tuo, kad visi Lietuvos ir Europos gamintojai turės investuoti į klimatui neutralias technologijas, kad turėtų pirkti kuo mažiau apyvartinių taršos leidimų (ATL). Tai galima ir patiems imantis elektros gamybos iš atsinaujinančių išteklių, ir išsiperkant vėjo, saulės jėgaines ar dalį jų.
Verslas investuoja, tačiau sutaupo įsigydamas kuo mažiau ATL, nauda gamtai neabejotina. Negana to, laimi ir valstybė, kuri parduoda tuos pačius ATL, o pastarųjų kaina šiuo metu nuolat kyla ir greičiausiai taip bus bent artimiausioje ateityje.
Kita vertus, kadangi valstybė tikrai nemažai išlošia, mūsų nuomone, būtų teisinga, kad dalis šių pajamų būtų investuojama į paskatas ar kompensavimo mechanizmus įmonėms, kurių transformacija bus sudėtinga.
Mūsų tradicinėje pramonėje yra gamybos sektorių, kurie susiduria su vadinamosiomis technologinėmis lubomis, kai šiuo metu yra maksimaliai panaudotos technologinės galimybės, mažinančios poveikį klimato kaitai.
Kita vertus, ateina metas naujoms proveržio technologijoms plėtoti, o tam irgi reikia palaikymo, dėmesio ir finansavimo. Europos Komisija pati yra pripažinusi, kad tokios technologijos labai brangios, sunkiai prieinamos ir dar tik kūrimosi stadijos.
Tačiau dabar per metus vien už elektros energiją mes trečiosioms šalims paklojame 400 mln. eurų, o ką jau kalbėti apie pusantro milijardo eurų, kuriuos sumokame už iškastinį kurą.
– Žaliasis kursas – tik vienas iš ateities prioritetų. Kokie kiti bus svarbiausi mūsų verslui?
– Na, skaitmenizacija tinka tikrai visiems. Skaitmeninė erdvė leidžia gamintojui tiesiogiai pasiekti galutinį vartotoją apeinant išties didelę tarpininkų grandinę.
Tokiu atveju pati prekė taptų pigesnė, tačiau gamintojas uždirbtų daugiau, nes nereikėtų mokėti tarpininkui – pardavėjui. Be to, abi pusės sugaištų kur kas mažiau laiko.
Tai gali būti taikoma daugybei konkrečių produktų – nuo telefonų ar tekstilės gaminių iki laikrodžių ar net automobilių. Esmė tokia, kad pramonė turėtų būti kuo glaudžiau susijusi su galutiniu vartotoju.
Tačiau be sveikatos nebus nei gamintojų, nei vartotojų. Todėl mums yra itin svarbi biotechnologijų ir medicinos sritis.
Lietuvoje ji tikrai yra auganti, o didesniam proveržiui reikėtų daugiau kompleksinių – verslo, mokslo ir valstybės – investicijų ir bendradarbiavimo. Juolab kad pridėtinė vertė šiame sektoriuje yra milžiniška.
Apskritai ateityje turėtume orientuotis į kuo didesnę pridėtinę vertę kuriančią pramonę. Mes negalime tapti brangia ir neturtinga šalimi – turime būti ir brangi, ir turtinga valstybė.
– Kaip įvertintumėte santykius su valdžios institucijomis – ar dažnai atsižvelgiama į verslo prašymus bei pasiūlymus, ar egzistuoja abipusis atsakomasis ryšys?
– Įvairiai pasitaiko. Pastarųjų kelerių metų tendencijos nebuvo džiuginančios – tikimės, kad grįšime prie realaus dialogo ir bendro darbo. Blogiausia, kad ilgą laiką verslas, o ypač stambusis, kai kurių politikų buvo laikomas tiesiog blogiu. Tačiau kas iš tiesų tempia ekonomiką?
Man tokia retorika panaši į atvejus, kai klasėje dvejetukininkai ima pulti pirmūną, neva jis čia dėl visko kaltas. Laimei, tokių kalbų, ateinant jaunajai politikų kartai, girdėti vis rečiau.
Galvos skausmu gali tapti žaliavų kainos
- LPK skelbiamas Lietuvos gamintojų indeksas parodė, jog pramonės lūkesčiai dėl antrojo šių metų ketvirčio yra teigiami, – toliau prognozuojamas augimas.
- Optimistiškiausios nuotaikos vyrauja kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamybos, taip pat guminių ir plastikinių gaminių gamybos sektoriuose.
- Nuosaikiai teigiami lūkesčiai užfiksuoti baldų, chemikalų ir chemijos produktų, metalo gaminių, medienos bei tekstilės sektoriuose.
- Neutralios nuotaikos arba lūkesčiai dėl galimos gamybos apimties susitraukimo pastebimi tik maisto ir drabužių gamybos sektoriuose.
- Be su pandemija susijusios rizikos, gamintojai labiausiai nerimauja dėl žaliavų kainų, kurios, Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, nuo 2016 metų išaugo 170 proc., o vien per pirmąjį šių metų ketvirtį – 23 proc.
- Taip pat trukdo mažėjantis konkurencingumas – per pastaruosius dešimt metų pajamos Lietuvoje išaugo 101 proc., o darbo produktyvumas – 29,4 proc. Taigi Lietuvos pramonės konkurencingumas, matuojamas skirtumu tarp šių pokyčių, sumažėjo 71,7 proc., o tai yra vienas prasčiausių rodiklių ES.
- Dar viena problema – tinkamų darbuotojų stygius. Net 46 proc. įmonių nurodė, jog joms labiausiai stinga jaunų specialistų ir inžinierių, 24 proc. bendrovių trūksta aukščiausios kvalifikacijos ir didelės patirties turinčių specialistų, 22 proc. – nekvalifikuotų darbuotojų, ir tik 8 proc. įmonių teigė, kad darbo jėgos joms pakanka.
