Taip nutiktų, jei kainos negrįžtų į buvusį lygį. „Žinių radijui“ jis taip pat kritikavo ir siūlomus naujus mokesčius, kurie, anot jo, į rinką įneštų tik dar daugiau neapibrėžtumo, tačiau nuramino, kad, nepaisant iššūkių, būstų tikrai niekada nepritrūks.
– Statybininkai muša pavojaus varpais dėl pabrangusių medžiagų – kai kurių kainos pakilo ir šimtais procentų. Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas mato ir galimas bankrotų rizikas, ir nepastatytų objektų, kurie buvo užkontraktuoti prieš metus ar dar anksčiau, visų sąmatų griūtis.
Ar gali per rinką nuvilnyti bankrotų grėsmė? Ar manote, kad tai laikina ir, išsilyginus pasiūlai ir paklausai, grįš metalo, polistirolo ir kitos kainos į savo vėžes?
– Kol kas dar anksti kažką sakyti. Momentinis paskutinių mėnesių medžiagų kainų pakilimas labai didelis, bet tai susiję ne tik su Lietuva. Taip vyksta visame pasaulyje – yra ekonominis atsigavimas, medžiagų poreikis didėja. Pavyzdžiui, JAV NT kainos per I ketvirtį vidutiniškai kilo beveik 15 proc. Šiandien būstų poreikis tikrai yra didelis ir tas kelia kainas, taip pat yra ir su medžiagomis.
Prieš mėnesį buvau Švedijoje ir mačiau, kas darėsi su medžiu: visi Švedijos uostai buvo užversti statybine mediena, nes amerikiečiai ją supirkinėjo visur, kur tik įmanoma. Dėl to ir medžio kainos JAV buvo iššokusios: už 1000 kubinių pėdų buvo mokama 1700 dolerių.
Bet dabar kaina nukrito jau žemiau 1000 dolerių – tai reiškia, kad kritimas atšoko ir kaina nukrito 42 proc. per paskutines šias savaites. Tad tas pakilimas neturėtų užsitęsti per ilgai, manau, kad tos kainos, šiek tiek pabangavusios, turėtų grįžti į buvusį lygį.
Tačiau rinką veikia ne vien didėjantis medžiagų poreikis, bet ir natūrali infliacija. Laukėme jos – juk pinigų į rinką labai nemažai įmesta ne tik Europoje, bet ir JAV. Tie statybininkai, kaip D.Gedvilas ir minėjo, kurie kontraktus pasirašė anksčiau, tikrai gali turėti problemų dėl įgyvendinimo, jei per artimiausius kelis mėnesius tos kainos nepasikoreguos.
Skirtingoms statybų kompanijoms bus skirtingai – vienos gali patirti nuostolių, o kitos ir bankrotą. Vienos turi atsargų ir gali pakelti įsipareigojimus, o kitos bando balansuoti, kaip kad mes. Jei NT kainos kilo, mes irgi buvome priversti kelti kainas, kad ir kaip tai skambėtų. Reikėjo reaguoti į rinką.
Kai pirkėjai pradėjo šluoti mūsų butų sandėlį, mes privalėjome pakelti kainas, kitaip turbūt per dvi savaites būtume pardavę viską, ką turime. Bet užtat šitaip dabar galime kompensuoti statybinių medžiagų kainų kilimą, mums tas atšokimas suveikė. Bet kompanijos, kurios užsiima tik rangos darbais, gali turėti problemų ir joms gali nepavykti balansuoti.
Mažosios kompanijos gyvena sunkiomis sąlygomis, bet didieji, manau, kad atlaikys tuos pasikeitimus ir ateityje kontraktus sudarinės jau kitaip.
– Ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis praėjusią savaitę parašė tokią nuomonę socialiniame tinkle: „Būsto kainų augimas dar labiau įsibėgėjo ir jį lemia nebe tik sveiki racionalūs veiksniai – didėjantis gyventojų skaičius didmiesčiuose, augantys atlyginimai, didėjantis užimtumas, mažėjančios palūkanos.
Spartus nuolatinis kainų augimas sukūrė palankią terpę ir spekuliantams (blogąja šio žodžio prasme). Angliškai jie vadinami „flippers“, mes vadinkime juos tarpinėmis, niekam nesukuriančiomis jokios socialinės ir ekonominės naudos.
Šios tarpinės, turinčios pakankamai finansinio kapitalo ir drąsos, su vystytojais pasirašo preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, o po mėnesio kito ją perparduoda jau už didesnę kainą. Šiame procese galutiniai būsto pirkėjai sumoka kelių procentų premiją tarpinėms.“ Ar iš tikrųjų tos tarpinės galėjo rinkoje išpūsti kainas?
– Tų tarpininkų kiekis rinkoje be galo menkas ir jie neturi įtakos rinkai. Kita vertus, rinkos ekonomikos šalyje žmonės racionaliai renkasi pirkti ar nepirkti, niekas jų nespaudžia. Rinkoje veikia kylantys atlyginimai ir poreikis – dauguma pirkėjų yra jaunos šeimos, kurioms tikrai reikia būsto.
Žinoma, yra ir tokių, kurie perka nuomai, bet tai tokia turto klasė, į kurią žmonės tiesiog pasideda pinigus, kaip ir į akcijas. Gal kartais spekuliatyviai tie dalykai daromi, bet tai nėra joks nusižengimas.
Taip pat vystytojai nėra maži vaikai – visos kompanijos labai atidžiai seka, kas darosi su rinka ir reaguoja pačios. Jei mato, kad pirkimas auga, pačios kelia kainas ir kad kažkokiems tarpininkams atsirastų vietos įsivažiuoti ir veikti rinkos kainas, aš tikrai nemanau.
– Toliau N.Mačiulis rašo, kad sveikina Lietuvos banko pasiūlymą sukurti preliminarių sutarčių registrą, leisiantį ne tik tiksliau įvertinti tokio spekuliavimo mastą, bet ir tinkamai apmokestinti jų veiklą.
– Pirma, jis nėra toks didelis, kad to reikėtų, kita vertus, tai yra visiškai naujas biurokratinis manevras, kuriuo vėl bus uždedama administracinė našta verslui. Kokia visų tų sutarčių prasmė, kaip čia tas bankas toliau kažkam darys įtaką, aš labai sunkiai įsivaizduoju.
Priemonės, kurios buvo įvestos po praeito burbulo – 15 proc. pradinis mokestis ir t. t. – buvo protingos. Bet dabar kodėl čia sugalvojo tas registracijas ir kodėl mes turėsime registruoti sutartis Registrų centre... O jei žmogus atsisakys pirkti, nutrauks preliminarią sutartį, ką tada darysime? Turėsime ją vėl išregistruoti ir t. t. Manyčiau, kad čia toks perteklinės baimės dalykas.
Buvęs Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas apie būsto kainų kilimą labai protingai pasakė: per mažai laiko praėjo, kad būtų galima padaryti išvadas. Juk tas kilimas, kuris prasidėjo apie vasario mėnesį, sparčiausiai kilo iki gegužės.
Jau gegužę matėme, kad pirkimai sulėtėjo ir baigė savo agresyvųjį periodą – tas kilimas jau nebėra spartus, rinka sureagavo ir man atrodo, kad viskas grįš į vėžes, čia buvo toks trumpalaikis dalykas. Nemanau, kad šiemet iki metų pabaigos tos kainos toliau šitaip kils, kaip kilo I ketvirtį.
Kita vertus, yra veiksnių, kurie neleidžia padidinti pasiūlos. Ta pati valstybė jau 4 metus, nepriimdama žemės įstatymo pakeitimų, kurie yra paruošti, dar labiau kelia kainas ir brangina statybas. Šiandien vystytojai bijo įsigyti sklypus, nes neaiški situacija, kokią kainą valstybė norės paimti už to sklypo panaudojimą vystymui.
Kitaip tariant, tie nenaudojami žemės gabalai, kuriuose yra senos gamyklos, parduotuvės, šiandien neperkamos. Tas irgi pasiūlą mažina ir taip kyla kaina. Visa tai ir atsispindi Lietuvos rinkos procesuose.
– N.Mačiulis dar siūlo taikyti sandorių, įskaitant ir tų preliminarių pirkimo sutarčių, mokestį, jeigu tai yra ne pirmas sandoris per metus. Kaip jūs tai vertinate?
– Su mokesčiais čia iš viso, mano galva, yra, švelniai tariant, nesubalansuota bala. Reikėtų matyti procesą plačiau – kiek kokių mokesčių iš viso turime, kokią įtaką jie daro rinkai, taip pat reikia įvertinti pasekmes. Siūlymai apmokestinti tą ar aną yra tiesiog šaudymas trumpalaikėje distancijoje.
Šiandien, deja, turbūt rimtos reformos nevyksta arba jų metmenų nesimato, tad viską pradėjus apmokestinti atskirais mokestėliais, kaip kad siūlo kai kurie Seimo nariai ar pavieniai žmonės, tai tik dar labiau įneštų visokio neapibrėžtumo rinkoje.
Aš visada esu prieš bereikalingus mokesčius. Mokestis turi turėti prasmę: kodėl yra įvedamas ir ko juo siekiama. O kalbėti apie naujus mokesčius pažvelgus į trumpo laikotarpio išvadas yra mažų mažiausiai keista.
– Yra minčių, kad gali mostelti NT mokestį, apie jį daug diskutuojama. Kaip jis atrodytų, kokia jo funkcija galėtų būti?
– Nekilnojamojo turto asociacija nuo pat įkūrimo pradžios 2004 metais visada pasisakė už NT mokestį, nes jis reikalingas kaip savivaldybės pajamų šaltinis biudžete. Įprastai Vakarų Europos šalys apie 12 proc. savo biudžetų surenka iš to mokesčio. Jis tiesiogiai panaudojamas tvarkyti miestą, infrastruktūrą.
Man atrodo, kad jis jau yra įvedamas, kai atsirado brangaus turto mokestis. Dabar ta kartelė leidžiasi ir manau, kad tai yra politikų sprendimas šitaip po truputį, neskausmingai įvedinėti tą NT mokestį. Manau, kad greitai jis atsiras.
– Kokia jūsų prognozė žmonėms, kurie laukia, kada tos kainos grįš arba negrįš į buvusį lygį? Ką jiems daryti?
– Visada sakau, kad žmonėms reikia pirkti būstą tada, kai jo reikia, o ne tada, kai visi puolė pirkti, todėl ir man reikia. Pirmiausia reikia įvertinti savo stabilias pajamas, kiek galėsi skirti skolos aptarnavimui, taip pat savo darbą, ar jis leis ilgalaikėje distancijoje išlaikyti tą nusipirktą būstą, apskritai situaciją, kiek tau reikia to būsto.
O būstų visada yra ir dar bus, tad galvoti, kad nustos kas nors juos statyti, būtų neprotinga. Visgi neišvengiamai, kad ir kaip racionaliai begalvotume, žmonės dažnai perka NT remdamiesi emocijomis.
– Ekonomika atsigauna, Lietuvoje pandeminė situacija gerokai sušvelnėjusi. Turbūt labiausiai lietuviams neduoda ramybės klausimas, ar rudenį infliacija neišmuš dugno. O kas rūpi verslui, kalbant apie ekonomikos perspektyvą?
– Turbūt kiekvienas verslininkas matys skirtingai. Mano nuomone, kiek diskutavome su kitais verslininkais ir asociacijų vadovais, šiandien viena didžiausių bėdų, kas labai stipriai darys įtaką ir mūsų ekonomikos atsigavimo perspektyvai ir galimybėms, yra viešojo administravimo kokybė.
Prieš gerą mėnesį teko kalbėtis su premjere, prašiau atkreipti dėmesį, kad viešasis administravimas per tą pandeminį laikotarpį yra visiškai išsiderinęs ir dabar valstybei vienas svarbiausių uždavinių yra sutvarkyti administravimo kokybę – terminų laikymasis jau lieka tik svajonės.
Jeigu turime kažką suderinti su „valdiškais namais“, tai jei anksčiau laukdavome mėnesį, dabar laukiame atsakymo tris mėnesius – paaiškinama, kad dabar pandemija, dar neišmoko prisijungti prie kompiuterių, reikia palaukti atsakymų.
Tad kad ir kaip gerai beveiktų pati verslo organizacija – susitvarkytų kompaniją, žmogiškuosius resursus, gerai aptarnautų savo klientus – kada tik susiduri su mūsų biurokratija, dažnai viskas pakliūna į tokį neapibrėžtą laikotarpį.
Norint pasiekti viešojo administravimo kokybę, reikia imtis drastiškų sprendimų – mažinti aparato dydį, stipriai didinti darbuotojams atlyginimus, kad tie žmonės turėtų asmeninę atsakomybę už sprendimus, kad būtų jais pasitikima. Tada valstybė veiktų visiškai kitaip.
Tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva jis turi būti kompaktiškas, efektyviai veikiantis, žmonės turi matyti sau naudos iš to, ką daro, politikai turi jais pasitikėti. Kiek politikai pridarė bėdos draskydami tą viešąjį administravimą – priėmė savus, atleido nesutinkančius su jų nuomone. Dėl to žmonės ir bijo eiti į vadovaujančius postus.
Taip pat svarbu rimtai imti ir peržiūrėti mokesčius: kas šiandien paskatintų žmones būti ekonomiškai efektyvesniais? Mokestinė sistema be to, kad surenka biudžetą, turi kitą prasmę – paskatinamąją, kad pats žmogus apsispręstų, kad jam naudinga mokėti mokesčius. Šioje vietoje mes esame nedovanotinai atsilikę.
Taip pat viešieji pirkimai: apie tai kalbame jau bene dešimtmetį, bet tai vėl iš dalies yra viešojo administravimo kokybės reikalas. Valstybė galėtų sutaupyti pinigų sutvarkiusi sistemas, kad nebebūtų išgrobstomi pinigai per viešuosius pirkimus, kur atsakomybės niekas neneša.
– Sakote, kad kalbėjote apie tai su premjere. O ką ji atsakė į jūsų iškeltus klausimus?
– Visais klausimais radome sutarimą. Man patiko, kad premjerė tikrai puikiai mato reikalus ir sutinka, kad išvardinti dalykai yra vieni iš svarbiausių. Didesnio masto problema yra šios daugumos galimybės daryti tuos sprendimus.
Jeigu pasižiūrėsime, kas vyksta kiekvienoje iš daugumoje esančių partijų, kaip jos priima sprendimus, kaip susikalba įvairiais klausimais, tai kol kas galvoti apie tai, kad ši dauguma kažkaip pasuks valstybės ekonomiką taip, kaip tikėjosi verslas, kad tai yra dešiniųjų politika, lieka tik svajonė.
O tą reikėtų daryti žymiai stipriau, manau, kad politinę atsakomybę už tai turėtų prisiimti politinių partijų vadovai ir sutarti, kad Lietuvos valstybės ekonominė ateitis, jos tvarus augimas šiandien yra svarbiausias dalykas. Nepamirškime, kad europiniai pinigai tokiu mastu pas mus ateina turbūt paskutinį kartą. Po to pasieks jau žymiai mažesnės sumos.
