Tai dabar paklosime kaip reikiant. Bent jau iki pavasario, o gal net ir metus ar kitus. Ir tai yra labai gerai.
Puiku, kad žiauriai (ne tas žodis) pabrangs dujos. Tos pačios, dėl kurių neva nuosaikiais save vadinantys politikai ir piliečiai ragino nesipykti su Rusija ir „Gazprom“. Vokietija ne tik nesusipyko, bet ir delegavo buvusį kanclerį dujų monopolininkui pagelbėti, kartu nusitiesė antrą „Nord Stream“ atšaką. Ir ką turi? Raudos ir ji.
Nes dujos ir susipykusiems, ir nesusipykusiems šįmet jau 250 procentų brangesnės negu prieš metus. Stebuklas, kad Vilniuje šildymas brangs tik 60 proc.
Bet juk Kaune, kuris ir taip mokėdavo mažiau, – tik penktadaliu. Sostinė iki šiol liko pririšta prie dujų, ir nesvarbu, rusiškų ar norvegiškų.
Tai kaina, kurią Vilniaus gyventojai turės mokėti už pasitikėjimą valstybės įmonėmis.
Mūsiškė energetikos imperija, persivadinusi skambiu „Ignitis“ vardu, tarsi žadėjo, kad nuo šių metų sostinėje jau veiks kogeneracinė jėgainė, kurios tikslas, kaip buvo nuolat pabrėžiama, yra tiekti pigesnę šilumą vilniečiams. Tikrai pigesnė, tik minus 60 procentų, o gal ir daugiau.
Mat kol valstybinis monstras penėjo pažadais pastatyti atliekų ir biokuro deginimo įrenginius, privačios kompanijos nesiteikė investuoti į mažesnes katilines. O biokuro katilas lyg tyčia vėluos mažiausiai metus. Ir vartotojams nusispjauti, kad bankrutuoja rangovu tapusi lenkų kompanija.
Kaip ir dėl to, ar Lenkijoje kur kas sėkmingiau negu Lietuvoje projektus įgyvendinantis „Ignitis“ sumokėjo lenkams už atliktus darbus ar ne. Tegul tai aiškinasi teismai ir arbitražai. Nors pinigų negavę mūsų šalies rangovai jau skaičiuoja, ar sudurs galą su galu, kol sulauks sprendimų.
Faktas yra paprastas – žadėto katilo nėra ir dar ilgai nebus, kūrensime brangias dujas ir mokėsime išsišiepę. Kažin ką pasakytų valstybinių monopolijų apologetai, palyginti nedideles privačias biokuro katilines, kurių daugybė puikiausiai laikosi Kaune, vadinę arbatinukais?
Gal tik pratuštėjusi kišenė privers susimąstyti? Ne tik vartotojus, bet ir stulbinančias taisykles kurpiančius valdininkus, kurie buvo užsimoję nustatinėti, už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų nuo kokio nors draustinio ar regyklos galima statyti vėjo elektrines. Pagal jų planą, tokių nebūtų galėję būti kone 90 proc. šalies teritorijos. Laimei, suspėjo įsikišti politikai.
O elektra irgi brangs. Nevaikiškai. Ir nieko nepadarysi, nes biržoje jos kaina būna tai dvigubai, tai kone trigubai didesnė nei prieš metus. Jokia valdžia nepadės sureguliuoti laisvosios rinkos. Nebent būtume galėję mes patys.
Kaip? Kuo daugiau vėjo ar saulės jėgainių. Ir jungčių su kaimynais. Tai ir daroma, tačiau dėl įvairiausių dirbtinių kliūčių per lėtai.
Sakysite, koks skirtumas, kas pagamins elektrą, jei tarša jums visiškai dzin? Nemenkas. Atsinaujinantys šaltiniai jau tapo ar netrukus taps pigesni vien dėl augančių taršos leidimų kainų, o dujų ar juolab anglių degintojams už juos reikia mokėti ir mokėti. Antra, jei vėjo jėgaines statys nebūtinai lietuviško kapitalo, bet mokesčius čia mokančios bendrovės, tai neišvengiamai pajus visi. Net jei tai bus ir valstybės valdomos įmonės.
Tik tiek, kad jos bent kol kas nėra pigiausios eiliniam vartotojui. Tuo gali įsitikinti antrosios elektros rinkos liberalizavimo bangos dalyviai. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pateiktoje skaičiuoklėje galima pasitikrinti, kiek kainuotų elektra kitiems metams, jei tiektų kuris nors iš septynių nepriklausomų tiekėjų.
Deja, valstybinė kompanija bent jau šiuo atžvilgiu nusileidžia daugeliui privatininkų.
O tai, kad su ja sutartis sudarinėja daugiausia klientų, galima pateisinti inercija arba tiesiog neišprusimu. Nors brangiau mokės visi – ir už elektrą, ir už dujas, ir už duoną kasdienę. Kai kuriems tai bus labai nemenkas spyris. Tik gal privers susimąstyti, kaip ateityje būtų galima gyventi pigiau ir švariau.
