– Elektros sutrikimai Kinijoje nėra toks jau neįprastas dalykas. Tad kuo ši situacija skiriasi nuo ankstesnių metų?
– Pirma, dėl orų problemų. Pavyzdžiui, šią savaitę ir anksčiau Kinija susidūrė su labai stipriomis liūtimis, kas labai apsunkino elektros gamybą. Antra, Kinijos siekis ir noras tapti švaresne, tvaresne ekonomika ir valdžios draudimas gaminti elektrą iš anglies. Tai sutapo su tuo, kad paklausa visame pasaulyje buvo labai stipriai atšokusi, bet tuo pačiu metu galimybės pasigaminti elektrą Kinijoje buvo ribotos. Tad dabar ir turime tokią situaciją.
– Ar Kinija negrįžta prie ankstesnių standartų? Ar kažkaip kitaip bando spręsti šią krizę?
– Grįžta, ir dar kaip. Ir ne tik prie ankstesnių standartų, bet ir pirmiausia nurodė bankams padidinti finansavimą anglies gamykloms ir kasykloms, antra, davė nurodymus savo energetikos tiekėjams masiškai supirkinėti anglį visur, kur tik įmanoma. Tam, kad apsaugotų savo ekonomiką nuo galimo nuosmukio, Kinija šiandien imasi praktiškai visų įmanomų variantų.
– Kokiu pajėgumu dabar dirba didžiulė Kinijos pramonė? Kiek laiko gamyklos dirba iš to laiko, iš kurio galėtų dirbti arba dirbdavo anksčiau? Kiek veikla yra apribota?
– Veikla apribota labai stipriai. Nors paskutinių skaičių kol kas dar neturime, bet jau išėjo išankstinė Kinijos gamintojų apklausa, kuri gana aiškiai rodo, kad rugsėjo mėnesį tikėtina Kinijos pramonės gamyba ir aktyvumas pirmą kartą nuo pandemijos pradžios nukrito.
Pagrindinė priežastis yra padidėjusi elektros kaina ir trūkumas, nes tai gana stipriai riboja tą gamybą. Prie to dar reikėtų pridėti, kad Kinijos valdžia laikosi vadinamosios „Zero Covid policy“ strategijos – jeigu bendrovėje atsiranda bent vienas koronaviruso atvejis, ta bendrovė yra laikinai uždaroma.
– Kurios pramonės šakos yra labiausiai paveiktos ir kenčia dėl elektros energijos tiekimo sutrikimų?
– Metalo, transporto priemonių, chemikalų ir chemijos gamyba, bet, mano nuomone, sunkiausia metalo apdirbimo ir metalo gaminių gamybai. Šie segmentai gana jautrūs energetikos išteklių pabrangimui.
– Kaip tai gali atsiliepti vartotojams? Kokio infliacijos kilimo dėl to galime tikėtis?
– Tai gali paveikti Lietuvą ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Kadangi šiandien visas pasaulis medžioja anglį, dujas ir naftą, šių energetinių išteklių kaina labai kyla ir tai šiuo metu yra pagrindinis aspektas, kuris bent iki metų pabaigos kels infliaciją Lietuvoje.
Bet taip pat galima tikėtis, kad Kinijos įmonės tikriausiai laiku negalės pateikti tam tikrų prekių, komponentų, kurių laukia Europos vartotojai ir pramonė. Tai gali turėti įtakos Lietuvai tuo, kad trūks elektronikos prekių ir pramonės gamintojai gaus mažesnius užsakymus iš Europos Sąjungos (ES) šalių.
– Ar mūsų verslas jau dabar patiria nesklandumų dėl šios situacijos Kinijoje?
– Ir taip, ir ne. Iš esmės kol kas ta įtaka buvo gana nedidelė, bet, jeigu pasižiūrėtume naujausią mūsų pramonės statistiką, tai yra vienas sektorius, kuriame matosi tam tikras gamybos augimo sulėtėjimas – tai automobilių detalių ir komponentų gamyba.
Ten kaip ir matome dar gana spartų augimo tempą, bet, palyginti su tuo, kas buvo metų pradžioje, tas augimas yra gana stipriai sulėtėjęs. Kiek žinau, pagrindinė problema ta, kad mūsų gamintojai negauna tam tikrų kontraktinių gamybos užsakymų iš ES šalių, o jie negamina automobilių, kadangi negauna komponentų iš Kinijos.
– Kokio pobūdžio tie kontraktų sutrikimai? Ar tai prekių pristatymo vėlavimai, atidėjimai? O gal tam tikrais atvejais išvis nutraukiamos sutartys ir Kinija jau nebeprisiima įsipareigojimų?
– Tos sutartys kaip ir yra. Dabar turime labai keistą situaciją, kai Europoje matome labai stabilius vartotojų lūkesčius, labai pozityvias gyventojų nuotaikas – žmonės nori pirkti stambesnes prekes, tad tų užsakymų ir paklausa yra. Bet problema tame, kad pasiūlos nėra – nėra tam tikrų komponentų, pavyzdžiui, puslaidininkių.
Tai pagrindinė problema. Nemanau, kad tie užsakymai, kontraktai bus visiškai nutraukti, bet jie bus atnaujinti tik tada, kai ši pasiūlos problema bus išspręsta. O kada tai įvyks, manau, kad šiuo metu niekas nežino.
– Ar šiuo atveju įtaką daro ir atšalę diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Kinijos? Ar tai visgi labiau pasaulinės ekonomikos tendencija? Dėl ko tie sutrikimai verslui atsiranda mūsų šalyje?
– Teoriškai aišku, kad tie politiniai santykiai gali turėti poveikį mūsų gamintojams, bet, manau, kad kol kas tas poveikis labiau teorinis, nes Lietuva ir jos gamintojai nemažą dalį visokiausių komponentų iš Kinijos perka ne tiesiogiai, bet per tarpininkus Lenkijoje, Vokietijoje. Tad nėra problemų apeiti Kinijos nenorą dirbti su Lietuva. Problema tame, kad jų niekur nėra. Ta problema labiau susijusi su dabartine gana keista situacija pasaulio ekonomikoje.
– Ši situacija parodė, kad Europa gana stipriai priklausoma nuo Kinijos. Ar galima ką nors padaryt, kad taip nebūtų? Galbūt net lietuviai galėtų užimti tam tikrą nišą ir daryti tą vertikalų verslą apsieidami be Kinijos? Ar ta kryptimi jau daroma kažkas?
– Įmanoma, tačiau labai ilgalaikėje perspektyvoje. Kiek kalbu su verslais, pačios įmonės sako, kad Europos pramonė ir jų partneriai vis labiau nori kelti gamybą atgal į ES iš Kinijos dėl tam tikro nestabilumo. Bet reikėtų suprasti, kad tai nėra tas pats, kas perkelti kokią IT bendrovę – gamyklų perkėlimas yra ilgas ir brangus procesas.
Todėl labai trumpu laikotarpiu kažkokių pokyčių tikėtis nereikėtų. Labai ilgu laikotarpiu pokyčiai tikriausiai bus labai dideli, nes dabar matau, kad pasaulyje prasidėjo deglobalizacija ir gamybos fokusavimas į tą regioną, kur yra vartojimas. Europos pramonė nori kelti gamybą iš Kinijos atgal į Europą, nes čia yra paklausa ir galima būti arčiau vartotojų.
