– Gerbiamas Andriau, kokios yra pagrindinės priežastys, kad susiduriame su rekordiškai dideliu darbuotojų stygiumi?
– Viena iš priežasčių, kad mūsų ekonomika pakankamai stipriai auga ir poreikis naujų darbo vietų, darbuotojų yra kylantis. Kita yra problema, kad iš tikrųjų nemažai tų, kurie buvo darbo santykiuose, bet dėl pandemijos išėjo arba gavo prastovas ir jie negrįžta taip aktyviai į darbo santykius. Tai tikriausiai yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl veikia ekonomikos augimas ir dalies darbuotojų pasirinkimas kitokių verslo formų.
– Buvusių darbuotojų pasirinkimas yra gauti verslo išmokas, nes gal atlyginimai netenkina. Kaip jūs vertinate mokamus atlyginimus ir ar manote, kad tai gali būti viena iš priežasčių, dėl ko darbuotojai nėra suinteresuoti grįžti į darbus?
– Kiekvienas žmogus turi gauti atlygį, o kai kurie vietoj darbo santykių pasirenka kažką kita: arba išeina į šešėlį, arba į socialinę sistemą, kur yra išmokos ir jį motyvuoja ten pasilikti. Aš manau, kad per pandemiją susidarė tam tikra situacija, kad dalis žmonių nedirbdami gaudavo pakankamai nemažas išmokas, ypač tie, kurie buvo darbo santykiuose. Prastovos iš tikrųjų buvo gan dosnios ir dabar klausimas, ar grįžti dirbti jau tampa opus.
Kita vertus, Lietuva yra bene rekordininkė ir prieš laidą aš jums rodžiau, kad bene daugiausia per pastaruosius keturis metus kilo atlyginimai Lietuvoje, palyginti tiek su regionais, tiek su visa Europa. Dabar mūsų atlyginimai kyla po 10–15 proc. kas metus ir štai dabar Vyriausybės planuojamas minimalus mėnesinio atlyginimo drastiškas pakilimas iki 730 eurų yra rekordinis per visą laikotarpį.
– Kaip jūs vertinate tokius Vyriausybės siūlymus ir galbūt įsigaliosiantį minimalų atlyginimą? Ar tai gali iš dalies spręsti problemas dėl darbuotojų stygiaus – galbūt bus tų, kurie nuspręs sugrįžti į darbus, ar tai šiuo atveju daugiau problemų sukels verslui?
– Minimalaus atlyginimo pakeitimą aš traktuoju kaip mokestį, tai yra tas, ką tu privalai minimaliai mokėti, tai jis daro įtaką visai grandinėlei. Jeigu dabar yra tarp 5–7 proc. gaunančių minimalų atlyginimą, tai darys įtaką daugiau žmonių. Aš manau, kad atlyginimo dydis nėra tas faktorius, kuris tai lemia. Yra žmonių, kurie paprasčiausiai tam tikrų darbų nebenori dirbti. Prekybos centrų atstovai sako, kad gali jau dabar įdarbinti bene tūkstantį darbuotojų, kurių atlyginimas nėra minimalus.
Tas pats yra ir su vežėjais, kurie gali įdarbinti 30 tūkst. vairuotojų, tačiau Lietuvoje lietuvių dirbančių nėra, todėl jie prašo kvotų, kad galėtų įsivežti iš trečiųjų šalių. Trečias dalykas tai yra kvalifikacijos klausimas. Vis dar, ypač tie, kurie ieško darbo, neturi tinkamos kvalifikacijos arba valstybė nesudaro jiems galimybės persikvalifikuoti, kad jie galėtų gauti aukštesnę kvalifikaciją ir kurti aukštesnę pridedamąją vertę.
– Galbūt verslas, kuris tiesiogiai susiduria su didžiuliu darbuotojų trūkumu ir pasigenda kvalifikuotų darbuotojų, galėtų savo ruožtu imtis iniciatyvos?
– Verslas taip daro, bet vėlgi supraskime, kad kvalifikacijos įgijimo per savaitę ar dvi nepadarysi. Tai iš principo yra švietimo sistemos dalykai ir štai dabar Užimtumo tarnyboje verslas yra registravęs bene 20 tūkst. laisvų darbo vietų – per pastaruosius penkiolika metų tai yra aukščiausias skaičius, kiek verslas ieško darbuotojų. Tuo metu Užimtumo tarnyboje yra keli šimtai tūkstančių registruotų žmonių, kurie yra bedarbiai. Mes suprantame, kad nemaža jų dalis išvis neturi kvalifikacijos. Tai, be abejonės, yra pirmoji valstybės priedermė – leisti jiems įgyti kažkokią kvalifikaciją.
Jeigu pažiūrėtumėte tos pačios Europos Sąjungos kontekste, Lietuva yra mažiausiai investuojanti į aktyviąsias darbo paieškos priemones, t. y., galimybę žmonėms susikurti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti. Su vyresnio amžiaus žmonėmis yra vėlgi klausimas. Jeigu valstybė padėtų pakeisti kvalifikaciją žmonėms, tai darbuotojai dabar renkasi, kokį darbą dirbti ar nedirbti. Pavyzdžiui, kalbėjausi su restoranų savininkais: neateina niekas, žmonės net neateina į pokalbius. Žmonėms nebeįdomi ta profesija ir tai liūdina.
– Kodėl keičiasi tos tendencijos? Kodėl žmonės nebenori dirbti tam tikrų, šiuo atveju, galbūt, fiziškai sunkesnių darbų?
– Aš nemanau, kad čia vien tik sunkesni darbai, bet dalis jaunesnių žmonių nori laisvės dirbant: jie nenori prisirišimo, kitokių įsipareigojimų, nori turėti laisvus grafikus. Tai yra vienas dalykas, kitas dalykas, kad be abejonės, kada kalbame apie sunkesnius darbus, kur yra arba fizinis darbas arba tu turi turėti kvalifikaciją, kad galėtum dirbti su įrenginiais. Vėl grįžtame prie to paties – kvalifikacijos nebuvimas. Verslas nuolat sako valstybei: investuokite į žmonių perkvalifikavimą, paprasčiau suteikime žmonėms įgyti profesinį išsilavinimą, kas dabar yra didžiausias iššūkis.
– Kalbant apie žmones, kurie yra registruoti Užimtumo tarnyboje. Kokia dalis yra motyvuoti susirasti darbą ir kaip galima šią situaciją pakeisti?
– Dabar mes turime tokią problemą, kad Užimtumo tarnyba iš principo atlieka dvi funkcijas vienu metu: viena vertus ji padeda darbdaviui susirasti darbuotoją, bet kita vertus, ji atlieka socialinę funkciją. Mano įsitikinimu, tie ilgalaikiai bedarbiai yra socialinės sistemos dalyviai, ne darbo rinkos dalyviai.
Jie ten ateina dėl socialinių išmokų gėrybių ir čia akivaizdžiai valstybė turi pripažinti: žiūrėkite, tie ilgalaikiai bedarbiai nėra bedarbiai, jie nėra kandidatai į darbo rinką, jie yra socialinės sistemos klientai, „pacientai“, nes tikriausiai jie turi tiek motyvacijos, tiek socialinių gebėjimų ir su jais turi dirbti socialinė sistema, kaip yra vakaruose. Užimtumo tarnyba neturi būti ta vieta, kur tu ateini ir už tave valstybė apmoka privalomo sveikatos draudimo įmokas.
– Kalbant apie dar ankstesnį žmonių nukreipimą, mes kalbame galbūt net apie moksleivius. Ar galėtų čia valstybė daugiau daryti, šiuo atveju informuojant, išryškinant karjeros galimybes?
– Absoliučiai, aš pavyzdžiui turiu pavyzdį iš Prancūzijos, kur verslas jau dirba su mokykla ir dalį laiko pirmakursis studentas jau dirba tam tikroje įmonėje. Lietuvoje švietimo sistema gyvena sau, darbo rinka gyvena sau. Švietimo sistema kažką ruošia ir tada tie žmonės dažnai būna nepasiruošę darbo rinkai. Dalis žmonių, tame pačiame IT sektoriuje, mano, kad jie patys savaime gali išmokti iš karto gauti darbą, net nesimokydami ir dėl to yra problema, kad nemažai kas meta studijas ir eina dirbti.
Pirmiausia, kas yra svarbiausia darbdaviui – tai profesiniai įgūdžiai. Tikriausiai švietimo sistemoje yra tas iššūkis, kad ji neatliepia tų iššūkių ir viskas prasideda nuo mokyklos: kiek mokykloje kalbama apie pasiruošimą darbo rinkai, kiek aukštosiose ar profesinėse mokyklose kalbama. To sąlyčio taškų yra labai mažai ir mes matome situaciją, kad paprasčiausiai žmonių, kurie suprastų inžinerines arba IT specialybes, vis dar trūksta.
– Kiek pandeminė situacija lemia situaciją darbo rinkoje? Ar įsivežti darbuotojus iš užsienio ar negalėjimas to padaryti, didelę įtaką daro?
– Mes turime suvokti, kad apskritai darbo rinka Lietuvoje ir pasaulyje keičiasi ir visos šalys kalba apie trečiųjų šalių piliečius. Lenkija jau seniai naudoja trečiųjų šalių, ypač Ukrainos piliečius, savo ekonomikai kelti. Mes dar turime tam tikrą baimę, uždarą sistemą ir tada mes sakome, kad štai, ieškokime tų vidinių resursų.
Dar mieste, bet provincijoje kalbėjausi su baldų pramonės atstovais – paprasčiausiai fiziškai nėra žmonių, kurie sutiktų dirbti. Įvežimas – tai yra vienas iš sprendimų, bet vėlgi tas pavyzdys, kad vežėjai gali įdarbinti 30 tūkst., kurie dirbtų Europoje, kurtų pridėtinę vertę Lietuvai, tačiau nėra politinio sprendimo dėl tam tikrų baimių.
– Ar gali tikėtis šių profesijų atstovai, kurių didžiausią trūkumą jaučiame, atlyginimų augimo, palyginti su kitomis profesijomis?
– Atlyginimai ar taip, ar taip auga. Didelis iššūkis yra produktyvumas, ypač tų sektorių, kurie yra su vidutinės ar žemesnės kvalifikacijos, darbo efektyvumas yra gan žemas. Viskas yra susiję ir jeigu staiga būtų darbuotojų, kurie yra ypač produktyvūs, tai, be abejonės, darytų įtaką. Jei dabar paimtumėte statybos sektorių, tai ten uždarbiai yra įspūdingi. Kita problema yra šešėlio problema – vis dar nemažai žmonių gali veikti šešėlyje, gaudami socialinės sistemos bonusus ir tuo pačiu dirbdami nelegaliai.
– Kokią toliau prognozuotumėte situaciją, kai dabar Jungtinėje Karalystėje žmonės mušasi tiesiogine to žodžio prasme dėl paskutinio degalų lašo?
– Aš manau, kad čia labiau gali atsiliepti mūsų ekonomikos augimui ir mūsų ekonominei situacijai. Mes esame saugesnėje situacijoje ir aš nemanau, kad tokių apokaliptinių scenarijų Lietuvoje galėtų įvykti – lietuviškas verslas kažkaip pasirūpintų mūsų valstybe. Viskas yra susiję su ekonomikos augimu: kuo mūsų ekonomika daugiau auga, tuo daugiau mes uždirbame pinigų ir tuo daugiau mes mokesčių sumokame. Jeigu nėra galimybės užsidirbti ir jeigu verslas negali plėstis, tai mes mažiau valstybei galime uždirbti pinigų – reiškia mažiau paslaugų ir visų kitų dalykų.
