Laukia pensijos
Beveik prieš penkerius metus Jiezno seniūnijoje, Juodaviškiuose, ūkininkaujantis Vytautas Raižys nusipirko robotą karvėms melžti. Jis kasdien vidutiniškai primelžia 1,5 tonos pieno ir parduoda jį kooperatyvui „Pienas LT“.
V.Raižys ūkininkauja nuo 1998 m. Pradėjęs nuo trijų karvių, dabar augina apie 200 galvijų.
Visus tuos metus jis neprarado vilties, kad ateis laikas, kai iš ūkio bus galima normaliai gyventi. „Pasirodo, įmanoma tik pragyventi“, – tikino Vytautas.
Karves parduos lenkams
Pradėjęs ūkininkauti jis buvo apsirūpinęs ir nauja žemės ūkio technika, būtina pašarams ruošti, o laukai ir ganyklos sudaro apie 150 hektarų.
„Technika per tą laiką paseno. O kaip nieko neturėjau, taip neturiu, – kartėlio neslėpė V.Raižys. – Tik 22 metai katorgos. Per tiek laiko žmonės ir po sunkių nusikaltimų iš kalėjimo išeina.“
Pusiau juokais, pusiau rimtai jis skaičiuoja dienas, likusias iki pensijos.
Tąkart, kai kalbėjomės, jam buvo likę metai ir šešios dienos.
„Kitais metais baigiasi mano įsipareigojimai pagal paramos projektą, ir gana – karves į Lenkiją!“ – teigė vyras.
Pieno robotas ūkyje atsirado iš bėdos, nes nebuvo kam kaime karvių melžti.
„Vyrų dar kaip vyrų – vieną kitą galima rasti, o moterų nėra kur pasamdyti“, – sakė V.Raižys.
Šiuo metu ūkyje dirba trys samdyti vyrai bei pats Vytautas su žmona ir sūnumi.
„Darbo dieną pradedu 6 valandą, o jei darbymetis, baigiu kone naktį. Ne jaunystė, nebegaliu tiek patempti.
Nuolat kartoju, kad pienininkai turi gyventi ne gerai, o labai gerai. Tada gal kas nors ir ateitų į tuos pieno ūkius.
Jei bazinė supirkimo kaina būtų gera, būtų kitaip, o dabar tik šviežiais pinigais senus pakeičiu.
Kai išeisiu į pensiją, šeima gal ims auginti mėsinių veislių galvijus. Fermos juk yra, pašarų ruošimas – taip pat“, – svarstė ūkininkas.
Didelė takoskyra
„Kiek gaunu iš supirkėjo už kilogramą pieno? – perklausė Šakių rajone, Prūselių kaime, besidarbuojanti Elena Kavaliauskienė. – Mano ūkis mažas, kuklios ir supirkimo kainos.
Rugpjūtį tai buvo 0,17 euro už kilogramą.“
Ši moteris vienintelė kaime laiko karves ir pačios primelžtą pieną prireikus sunaudoja sūriams slėgti ir sviestui sumušti per Ritinių bendruomenės centro Sūrio namų rengiamas edukacijas. O kas lieka – supirkėjams, kurie nesidrovi pasiimti didžiąją dalį kainos.
Juk, Žemės ūkio ministerijos duomenimis, rugsėjį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 338,8 euro už toną (apie 0,34 euro už kilogramą) ir buvo beveik 10 proc. aukštesnė nei rugpjūtį. Per metus ji padidėjo maždaug 20 proc.
Tačiau brangstanti žaliava kol kas nepadarė teigiamos įtakos iš pieno pardavimo gyvenantiems žemdirbiams.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2016 metų pabaigoje Lietuvoje buvo apie 47 340 pieno ūkių, kuriuose buvo melžiama per 285 390 karvių.
2020-ųjų pabaigoje atitinkamai buvo 28,1 tūkst. ūkių ir 237 410 karvių.
Praėjusį mėnesį Lietuvoje buvo 15 905 pieną perdirbėjams parduodantys ūkiai, kuriuose buvo melžiamos 211 583 karvės. Stambesnių, daugiau nei 15 karvių laikančių ūkių tebuvo 2714.
Bet yra ir neprastų žinių – pernai iš viso buvo primelžta ir perdirbėjams parduota 1,365 mln. tonų pieno – maždaug 12,2 tūkst. tonų daugiau negu 2019-aisiais ir šiek tiek (2 tūkst. tonų) daugiau nei 2018-aisiais.
Pasigenda susikalbėjimo
Kodėl kaimo žmonės vis dar išsižada pieno ūkių – išparduoda gyvulius?
Pasak ekonomisto Alberto Gapšio, svarbiausia priežastis – nėra ryšio tarp žemdirbių ir pieno perdirbėjų.
„Pieno supirkimo kaina kyla, bet ji vis tiek sukasi apie ES vidurkį, o kiekvienas supirkėjas stengiasi išpešti naudos sau“, – kalbėjo A.Gapšys.
Kaip šią situaciją pakeisti? Juk ir valdžios seniai įpirštas viešumas – kas mėnesį skelbiama mažmeninės pieno kainos struktūra – nedavė jokios naudos.
Pavyzdžiui, šių metų pirmąjį ketvirtį 2,5 proc. riebumo 1 l pieno pakuotės kainoje 28,5 proc. teko ūkininkams, 14,7 proc. – perdirbėjams, 39,4 proc. – prekybininkams, 17,4 proc. – pridėtinės vertės mokesčiui.
„Ne tokie rodikliai, kokių norėtųsi. Perdirbėjai investavo į technologijas, jiems reikia daugiau pinigų.
Prekybininkams taip pat svarbu padengti savo investicijų sąnaudas. Taigi šie melžia perdirbėjus, pastarieji – ūkininkus, o jiems lieka melžti tik karves“, – į žemdirbių pusę stojo A.Gapšys.
Kita vertus, rinkoje yra pieno perteklius – jo primelžiama daugiau, negu Lietuvai reikia.
„Kone pusę produktų perdirbėjai eksportuoja, kartu taip diktuojamos ir sąlygos žemdirbiams, kuriems belieka atsikratyti vieno verslo ir imtis kito“, – aiškino A.Gapšys.
Bijo skolintis ir investuoti
Žinoma, yra ir kitų pieno ūkių nykimo priežasčių. Juk pienininkystė – nenutrūkstama veikla, o smulkiuose ūkiuose nėra kam pakeisti darbuotojų.
„Stambius pieno ūkius išparduoti nėra paprasta, bet smulkieji vis dažniau vietoj karvių imasi auginti mėsinius galvijus.
Kita vertus, žemės ūkyje nėra verslo, kuris neturėtų problemų, nes visa veikla susijusi ir su gamta“, – sakė A.Gapšys.
Jo nuomone, Žemės ūkio ministerijos skirstomi ES pinigai visų bėdų neišspręs. „Smulkūs ūkiai rimtų investicijų neturi ir net nežino, kaip investavus tektų susigrąžinti pinigus.
Be to, investuojant reikia turėti ir savų pinigų arba skolintis iš bankų, o mažieji bijo, kad nesugebės grąžinti“, – svarstė ekonomistas.
Kainos – didžiausios per ketverius metus
Europos Komisijos duomenimis, natūralaus pieno supirkimo kainų vidurkis per devynis šių metų mėnesius Bendrijoje, kaip ir Lietuvoje, yra aukščiausias, palyginti su pastarųjų ketverių metų to laikotarpio kainų vidurkiu.
Daugiau kaip pusę Lietuvos žalio pieno gamybos rinkos valdantiems stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, šalies pieno perdirbimo įmonės rugsėjį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 383,6 euro už toną. Per mėnesį ši pieno kaina padidėjo 8,5 proc.
Kaina, mokama stambiems Lietuvos pieno ūkiams, viršijo žalio pieno kainų vidurkį Europos Sąjungoje. ES valstybėse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, rugpjūtį mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 368 eurus už toną, arba 1 proc. daugiau nei rugpjūtį.
Pasak „Pieno centro“ vadovo Egidijaus Simonio, žaliavinio pieno ir jo produktų kainos visame pasaulyje išlieka aukštumose. Tam įtaką daro augantis vartojimas, sudėtingos logistinės sąlygos transportuojant produkciją į eksporto rinkas.
Investicijoms – šimtai milijonų eurų
Per pastaruosius dvejus metus pagal Kaimo plėtros programos priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ bus paskirstyta iš viso 227,6 mln. eurų paramos.
Numatoma 45 proc. visos paramos lėšų skirti pienininkystei. Iki šiol šiam sektoriui teko apie trečdalį visos paramos investicijoms. Šio sektoriaus plėtra svarbi dėl stiprių Lietuvos perdirbėjų, kuriems trūksta vietinės žaliavos pieno produktams pagaminti.
Skaičiuojama, kad vidutiniškai per metus bus paskirstyta beveik dvigubai daugiau paramos investicijoms negu iki šiol.
Norėdami gauti paramą patys ūkininkai turės investuoti ne mažiau kaip pusę visų investicijoms reikalingų lėšų.
Šiuos pinigus reikės išleisti iki 2025 metų birželio, tad tikimasi, kad į naują įrangą, ūkinius statinius, gamybos plėtrą, geresnes sąlygas gyvūnams, taršos mažinimą iš viso bus investuota iki 0,5 milijardo eurų.
