Ieško nekvalifikuoto darbo, o dauguma pasiūlymų – kvalifikuotiems
Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, per šių metų devynis mėnesius šalyje trūko ne vienos specialybės darbuotojų. Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse labiausiai stokojama sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojų.
Kauno apskrityje trūksta pakavimo, pilstymo į butelius ir ženklinimo (etiketėmis) operatorių, Panevėžio ir Marijampolės – darbininkų izoliuotojų, Alytaus – siuvinėtojų, Tauragės – metalinių konstrukcijų ruošėjų ir montuotojų.
O štai Telšių apskrityje stinga mėsininkų ir žuvų darinėtojų, Utenos – maisto ir panašių produktų gamybos mašinų operatorių.
Pasak UT atstovės žiniasklaidai Mildos Jankauskienės, viena iš svarbių tokių darbuotojų trūkumo priežasčių yra kvalifikacinė darbo neatitiktis, todėl laisvos darbo vietos ir lieka neužpildytos.
„Kas antras darbo pasiūlymas rugsėjį buvo kvalifikuotiems darbininkams ir įrengimų bei mašinų operatoriams (52,3 proc. visų laisvų darbo vietų).
Darbo pasiūlymai nekvalifikuotiems darbininkams sudarė kiek daugiau nei penktadalį (22,9 proc.), paslaugų darbuotojams ir pardavėjams – 12,4 proc., specialistams ir vadovams – 12,3 proc.“ – portalui lrytas.lt skaičius pateikė M.Jankauskienė.
Nekvalifikuoto darbo ieško apie 59 proc. asmenų, kurių registruoto nedarbo trukmė yra ilgesnė nei dveji metai. Todėl viena laisva nekvalifikuoto darbo vieta tenka 13 tokio darbo ieškančių asmenų.
Tuo metu į vieną laisvą kvalifikuoto darbininko vietą galėtų pretenduoti 2 tokio darbo ieškantys, į pardavėjo ir paslaugų darbuotojo – 8 atitinkamo darbo ieškantys asmenys.
Be to, M.Jankauskienės teigimu, didelės reikšmės įsidarbinimui turi ne tik atlyginimas, bet ir nepatogus susisiekimas su darboviete, o gaunant minimalią algą neretai patiems tenka susimokėti ir už visas transporto išlaidas.
Daugelis ir emigruoja, o kvailifikuotas jaunimas keliasi gyventi į didmiesčius. Taip pat, anot M.Jankauskienės, vis dar yra ribotas profesinio mokymo patrauklumas.
„Dalies profesijų patrauklumą riboja ir darbo sąlygos – pamaininis darbas gamyboje, savaitgaliais ir švenčių dienomis, komandiruotės, sunkus fizinis darbas“, – vardijo ji.
Įvardijo, koks atlyginimas jiems siūlomas
Darbo skelbimuose siūlomi vidutiniai mėnesio darbo užmokesčiai prieš mokesčius gali kiek nustebinti. Pavyzdžiui, lapkričio 3 d. duomenimis, mėsininkams ir žuvų darinėtojams siūlytas 850 eurų atlyginimas. Pakavimo, pilstymo į butelius ir ženklinimo (etiketėmis) operatoriams – 800 eurų.
Sunkiasvorių sunkvežimių ir krovinių transporto priemonių vairuotojams siūlyta 1090 eurų, autobusų ir troleibusų vairuotojams – 1200 eurų.
Metalinių konstrukcijų ruošėjams ir montuotojams ruoštasi mokėti 1180 eurų, metalo apdirbimo staklių derintojams ir operatoriams – 1200 eurų, statybininkams montuotojams – 1350 eurų, betonuotojams ir betono apdailininkams – 1730 eurų, o štai darbininkams izoliuotojams – 2060 eurų.
Vandentiekininkų ir vamzdžių montuotojų atlyginimas irgi panašus – 1700 eurų.
Kur šie darbuotojai dingo?
„Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas pripažino, kad siūlomi atlyginimai daliai darbuotojų, pavyzdžiui, darbininkui izoliuotojui (2060 eurų) ar betono apdailininkui (1730 eurų), ne tokie ir maži: „Tokie tikrai turėtų darbuotojus motyvuoti. Iš tokios algos ir pasitaupyti galima, pasidėti dalį į šoną.“
Visgi šių darbuotojų trūksta, tad kur jie dingo? „Jie niekur nedingo, jie yra, tik visiškai nemotyvuoti dirbti,“ – patikino A.Izgorodinas.
„Lietuvoje yra toks „nedarbo spąstų“ rodiklis, siekiantis apie 86 proc. Tai reiškia, kad, kai Lietuvoje bedarbis sugrįžta į darbo rinką, jo pajamos būna vidutiniškai apie 14 proc. aukštesnės už tas, kurias jis gauna iš visų pašalpų, kai nedirba.
Tad dalis žmonių galėtų užimti išvardytas trūkstamas darbo vietas, bet jie to daryti nenori, nes turės mokėti mokesčius, nebegaus socialinių pašalpų. Tad tos įmonės, kurioms labai reikia darbuotojų, tiesiog viena iš kitos medžioja norinčius dirbti“, – portalui lrytas.lt kalbėjo A.Izgorodinas.
Motyvuoja ne tik atlyginimas
Pasak ekonomisto, lieka tik viena išeitis – valstybė turi keisti pašalpų mokėjimo sistemą, galbūt jas labiau sieti su paties darbuotojo pastangomis susirasti darbą.
„Pavyzdžiui, žmogus turėtų parodyti, kad per pusmetį kreipėsi į tam tikrą skaičių bendrovių, kiek darbo pokalbių sudalyvavo. Nes šiuo metu verslai darbuotojų tikrai ieško, bet bedarbiai dirbti nenori“, – sakė ekspertas.
Jo teigimu, Lietuvoje nedarbo lygis pavasarį ir vasarą stipriai sumažėjo, nes mūsų šalies ekonomikos atsigavimas prasidėjo gerokai anksčiau nei Europos Sąjungoje (ES). Tačiau dabar ateina ir Vakarų Europos bei Skandinavijos eilė.
„Įsibėgėjus jų ekonomikų atsigavimui, tų šalių įmonės potencialius ar net esamus Lietuvos darbuotojus gali tiesiog nusiurbti didesniais atlyginimais“, – įspėjo ekonomistas.
A.Izgorodinas įvardijo ir dar vieną sritį, kurioje Lietuvos įmonės turėtų gerokai pasitempti. Tai – investicijos į darbo kultūrą ir aplinką.
Anot jo, būtina atnaujinti ir modernizuoti patalpas, darbo aprangą, įrankius, prisiderinti prie darbuotojų poreikių, analizuoti atgalinį darbuotojų ryšį ir nepamiršti juos įvertinti.
„Ne tik darbo užmokestis yra pagrindinis kriterijus. Darbuotojams, ypač jaunesnei kartai, reikia papildomų privalumų, kaip draudimas, naujesnės patalpos, bendravimas, darbdavio rūpinimasis juo.
Tai dar neišnaudota niša, kurioje mūsų įmonės atsilieka. Todėl vakarietiškos užsienio bendrovės, pažengusios šiuo socialiniu aspektu, gali pervilioti darbuotojus iš tų Lietuvos bendrovių, kurių vadovai yra senesės kartos ir tiesiog nesupranta jaunesnių darbuotojų socialinių poreikių“, – komentavo A.Izgorodinas.
