Pasak jo, šiuo klausimu Europos Sąjungos (ES) šalys neranda bendro sutarimo, tačiau būtent Centrinės ir Rytų Europos bei Baltijos šalys, kurios pačios prieš tris dešimtmečius buvo už geležinės uždangos, entuziastingiausiai remia šią iniciatyvą. „Matyt, žino dėl ko yra verta tvertis“, – svarstė Ž.Mauricas.
Vis dėlto dalis ES valstybių, ypač Vakarų Europos šalys, išskyrus Daniją ir Austriją, nerodo didelio palaikymo šiai idėjai. Pasak ekonomisto, viena iš to priežasčių gali būti politinė. Juk Vakarų Europos šalys aršiai kritikavo Vengriją dėl jos sprendimo statyti fizinį barjerą 2015 m. ES migracijos krizės metu.
„Nors fizinius barjerus statė ir kitos ES šalys, o bendrai ES šalys per pastarąjį dešimtmetį pastatė tiek sienų, kiek Donaldas Trumpas net nėra sapnavęs“, – pabrėžė Ž.Mauricas.
Jis svarsto, kad kita to priežastis gali būti ideologinė, nes nemaža dalis politikų fizinių barjerų statybą išorinėje ES sienoje lygina su Berlyno sienos statyba ir ragina vietoje sienų statyti tiltus.
„Tačiau, mano nuomone, lyginti Berlyno sieną su ES išorinės sienos barjeru nėra korektiška, nes Berlyno siena buvo statoma tam, kad iš Rytų Berlyno nepabėgtų žmonės (t. y. tarsi kalėjimo vartai), o ES išorinės sienos barjeras yra statomas tam, kad žmonės neatbėgtų (t. y. tarsi gyvenamojo namo durys). Fizinio barjero statyba nebūtų didelė finansinė našta Europos Sąjungai.
Pavyzdžiui, vien Vokietijoje su migracija susijusios išlaidos kasmet siekia apie 20 mlrd. eurų“, – įvardijo sumą ekonomistas.
Visgi tai būtų reikšminga finansinė našta Lietuvai, nes planuojama, kad fizinio barjero su Baltarusija statybos kainuos apie 150 mln. eurų. „Galutinė suma, be abejo, dar labiau išaugs“, – patikino Ž.Mauricas.
Anot jo, šioje situacijoje tik lieka tikėtis, jog daugiau ES šalių pritars fizinio barjero su Baltarusija finansavimui iš ES biudžeto. Šiuo metu tam išreiškė pritarimą jau 14 iš 27 šalių.
