Padėtis neįprasta
Ekonomistas N.Mačiulis dabartinę situaciją, „gero gyvenimo krizę“ sulygino su literatūrine menine raiškos priemone – oksimoronu. Pasak jo, krizė asocijuojasi su didėjančiu nedarbo lygiu, mažesnėmis gaunamomis pajamomis ar sumažėjusia perkamąja galia.
„Ekonomistai ir politikai užsimena, kad mes vis dar esame pandemijos krizėje, bet, palyginant su ekonominiais rodikliais, pastarųjų rasti tikrai sunku“, – sakė N.Mačiulis. Ekonomisto tikinimu, Lietuvos makroekonominiai rodikliai rodo, kad nedarbo lygis yra sugrįžęs į priešpandeminį lygį, o atlyginimai nuo pandemijos pradžios išaugo penktadaliu.
Anot N.Mačiulo, derėtų nepamiršti, kad turime ir spartų nekilnojamojo turto augimą, išaugusius gyventojų ir įmonių indėlius ir santaupas: „Visi rodikliai šturmuoja naujus rekordus.“ Ekspertas pabrėžė, kad tokia situacija yra ir Vakarų valstybėse, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Visgi ekonomistas tikino, kad infliacija pradeda kelti nerimą. „Kainų augimas Lietuvoje pasiekė metinį 10 proc. augimą, o daugelyje Vakarų valstybių nematyta tokia infliacija per tris dešimtmečius“, – pridūrė N.Mačiulis.
R.Lazutka šią situaciją mato iš kitos pusės. Anot VU profesoriaus, dešimtmetį Lietuvoje buvo aukso amžius ir vidutiniai ekonomikos rodikliai augo. Pasak jo, remiantis istoriniais duomenimis, dabartinis mūsų BVP atitinka bent prieš keliasdešimt metų buvusios Švedijos BVP.
Vis dėlto, pasak R.Lazutkos, kol kas infliacijos pasekmės nėra aiškios: „Gali būti labai sunkios „pagirios“, bet žiūrint į ilgesnį laikotarpį galėtume sakyti, kad čia yra integracija į ES rinkas ir papildoma parama.“
Pasak VU profesoriaus, nelygybę įrodo ir duomenys: 42 proc. žmonių Lietuvoje netikėtoms išlaidoms negalėtų išleisti 430 eurų. „Jeigu po „smagaus vakarėlio“ nebus krizės, tai reiktų atkreipti dėmesį į tai, kaip pasiskirsto gerovė“, – akcentuoja specialistas.
Tuo metu N.Mačiulo teigimu, yra svarbu suprasti, iš kur atsiranda infliacija. „Mes turime tokią didelę paklausą, norą pirkti kasdienes investicines prekes, energetinius išteklius, kurių pasiūla nesugeba pasivyti“, – pridūrė ekonomistas. Akcentuojama, kad trūksta puslaidininkių, žaliavų, energetinių išteklių ir kitų produktų.
Anot N.Mačiulo, tai turi įtakos vartotojų prekių ir paslaugų kainai. „Pagrindinė priežastis ta, kad žmonės turi daug daugiau pinigų ir daug daugiau noro tuos pinigus išleisti“, – akcentavo N.Mačiulis.
„Taip atsitiko dėl to, nes pirmą kartą istorijoje labai koordinuotai valstybių centriniai bankai ir Vyriausybės veikia „ranka rankon“: centrinis bankas didina pinigų pasiūlą, sumažina palūkanas, o Vyriausybė paima pinigus ir dalija: didesnės socialinės išmokos, didesnės nedarbo išmokos, papildomos išmokos senjorams, studentams“, – aiškino N.Mačiulis.
Anot ekonomisto, paaiškėjo ir tai, kad prisitaikyti prie pandemijos gyventojams prireikė vos kelių mėnesių. Jie pradėjo leisti pinigus būstams, baldams, kelionėms – nenorėjo stabdyti savo gyvenimo, nors ir buvo ekonominiai suvaržymai.
Elgiasi neatsakingai
„Turime tokią situaciją, kad vartotojų yra, bet norinčių dirbti yra mažiau – darbuotojų trūkumas yra rekordinėse aukštumose. Dabar yra pasiūlos krizė: trūksta darbuotojų, laivų, puslaidininkių, žaliavų“, – situaciją komentavo N.Mačiulis.
„Aš pritariu, kad su socialinėmis išmokomis ar didėjančiais atlyginimais nelygybės neišspręsime. NPD didinimas irgi padeda – mažina mokestinę naštą, kurie uždirba mažiau, jų perkamoji galia didėja ir taip kompensuoja infliacijos naštą“, – apibendrino ekonomistas.
Ekonomisto teigimu, dalis žmonių skundžiasi, kad neranda tokių prabangos prekių kaip naujausių telefonų, buitinės technikos ar bilietų kelionei, tačiau yra ir tokių, kurie šias prekes įsigyja už paskutinius pinigus – koncentruojasi į trumpąjį periodą.
„Blogiausias dalykas, kad išleidi tam, ko negali sau leisti: lieki be jokių santaupų, be galimybės susimokėti už papildomas paslaugas. Čia yra finansinis neraštingumas“, – atkreipė dėmesį N.Mačiulis.
Visgi, eksperto tikinimu, prislopintas ekonomikos aktyvumas gali būti pavojingas: jei sumažėtų vartotojų, nebereikėtų nei darbuotojų, nei tiek daug įmonių, o pati ekonomika sustotų: „Neišleisti pinigai reiškia, kad kažkas negavo pajamų. Gyvenime turi būti balansas“, – sakė ekonomistas.
„Turi būti vartojimas, bet pagrįstas pajamomis ir racionaliais lūkesčiais, o ne nebandymu sukurti dirbtinį statusą. Tai didelės vertės visuomenei nesukuria, tik didesnę infliaciją, nuo kurios kenčia mažiausiai uždirbantys“, – pabrėžė N.Mačiulis.
Taip pat „Swedbank“ ekonomistas ragino atkreipti dėmesį į statistiką. Pavyzdžiui, Lietuvoje BVP jau yra virš 80 proc. – gerokai aukščiau už Europos Sąjungos vidurkį. Individualių išlaidų atžvilgiu, pasak N.Mačiulio, pasiekėme 90 proc. ES vidurkio ir pralenkėme kaimynines šalis.
Visgi sveiko gyvenimo trukmė ir fizinis aktyvumas, anot ekonomisto, nėra stiprioji pusė. Taip pat atsiliekame ir švietimo sistema – nepasiekiame ES vidurkio ir lygis prilygsta Rusijai bei Baltarusijai. „Absoliutus skurdas, kai gyventojai negali nusipirkti pirmo būtinumo paslaugų“, – komentavo N.Mačiulis.
„Šie rodikliai turėtų badyti akis. Čia nusimato nelygybė: jei negauna išsilavinimo, serga, negali pakeisti profesijos“, – tikino ekspertas.
Problemas išspręsti nelengva
N.Mačiulis dėl vyraujančios lygybės akcentavo vieną aspektą: „Visi vienodai gerai gyveno tik Sovietų Sąjungoje, o demokratinėse kapitalistinėse valstybėse yra didesni netolygumai.“
R.Lazutkos teigimu, netgi Sovietų Sąjungoje buvo nelygybė pajamų atžvilgiu. Visgi atlyginimo dydžių skirtumai šiuo metu nėra drastiški, todėl didelio atotrūkio esą nėra.
„Čia nėra nesutarimo, kad pajamų nelygybė turi blogų ekonominių ir socialinių pasekmių, tačiau klausimas, kaip kovoti“, – pridūrė N.Mačiulis, ir pritarė pašnekovui, kad blogiausia nelygybė yra galimybių, kuri, jei lygintume su Sovietų Sąjunga, buvo tikrai ryški.
Vis tik pajamų nelygybė, pasak R.Lazutkos, yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema, kuri nėra naujiena, o pagrindinė problema yra gyventojų socialiniai iššūkiai.
R.Lazutka įvardijo ir švietimo sistemos problemą Lietuvoje, kai į aukštąsias mokyklas įstoja 70 proc. iš pasiturinčių šeimų ir 17 proc. iš nepasiturinčių. Anot R.Lazutkos, visa sistema yra sukoncentruota į tuos, kurie turi palankesnes galimybes ir daugiau stengiasi – tai jau yra užprogramuota visuomeninės tvarkos, sakė VU profesorius.
„Kodėl didesnes pajamas gaunančių žmonių vaikai mokosi ne valstybinėse mokyklose, o renkasi mokamą? Ne dėl to, kad nesugalvoja, kur išleisti, bet mano, kad gaus geresnę paslaugą“, – švietimo spragas kritikavo N.Mačiulis.
Ekonomistas pastebėjo, kad nors turime nemokamą švietimą ir sveikatos paslaugas, už abi neretai tenka susimokėti patiems, kad tai būtų kokybiška ir lengviau prieinama.
„Už nemokamą nepakankamai sumokame iš valstybės kišenės ir tada gaunama paslaugą, kuri yra pusiau pešta ir pusiau lupta – tai dar labiau padidina pajamų nelygybę“, – įsitikinęs ekonomistas. Taip pat susiduriama ir su darželių trūkumo problema: tie, kurie negavo vietos, jau yra „atsilikę“.
Vis dėlto ekonomistas pripažino, kad vyrauja ir stereotipai, bet visgi nelygybės neišvengiama.
N.Mačiulis apibendrino, kad vieni skundžiasi, kad neužtenka naujų automobilių ir telefonų, o kitiems to klausytis yra tiesiog „koktu“.
Juoba, ekonomisto tikinimu, infliacija yra susijusi su energetinių išteklių šuoliu ir labiausiai paliečia tuos, kuriems nedidėjo pajamos ir todėl jie jaučiasi skurdesni. „Sprendimo būdai ir yra sunkiausia dalis“, – teigė N.Mačiulis.
