– Sankcijų Baltarusijai, trąšų klausimai vis dar kybo virš Vyriausybės. Ar šis klausimais bus lengvai išsprendžiamas?
– Jis negali būti lengvai išsprendžiamas, tai labai kompleksinis klausimas, susijęs su keliomis jurisdikcijomis: JAV, Europos Sąjunga (ES), ir su atskirais veikėjais. Vyriausybė nėra vienintelis veikėjas, ir ne tik Lietuvos įmonės šiame procese dalyvauja. Reikia atitikti gausybę teisės aktų, kurie yra kompleksiniai. Tad politinis rezultatas, kurio siekia Vyriausybė, bus įgyvendintas ne artimiausiomis savaitėmis.
– Kokia yra Lietuvos veiksmų svarba ir jų įvaizdis pasauliniame kontekste? Kokia bus reputacinė žala užsienio partnerių akyse?
– Nemačiau, kad sąjungininkai būtų kritiškai atsiliepę dėl šios situacijos. Jie puikiai supranta ir JAV, ir kitas šalis, jie supranta, kad sankcijų taikymas yra sudėtingas procesas. Nepanašu, kad Lietuva būtų nusižengusi kokiems nors teisiniams reikalavimams, bent nėra pagrindo taip manyti. O kaip Lietuvai sekasi įgyvendinti vienus ar kitus politinius siekius, yra nacionalinės Vyriausybės reikalas.
Svarbu parinkti atitinkamus nuostatus ir taisykles, kad nebūtų sukuriama žala Lietuvai ir mūsų partneriams. Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų kritiškai atsiliepęs apie Lietuvą dėl šios situacijos. Manau, visi mato Lietuvos siekį prisidėti prie to, kad situacija su Baltarusija būtų kiek įmanoma geresnė. Juk Lietuva prisideda prie to, kad Baltarusijos politiniai pabėgėliai, įvairios organizacijos turėtų galimybę veikti Lietuvoje ir, manau, kad tas įvaizdis dėl šios situacijos tikrai nepasikeis.
O solidarumo siekis galioja visomis aplinkybėmis. Vakarų pasaulis gali būti efektyvus tokių režimų, kaip Baltarusijos, atžvilgiu tik tada, kai imamasi įgyvendinti bendras priemones. JAV sankcijos yra nukreiptos tiesiogiai į Baltarusijos įmones ir amerikiečius, įmones, kurie gali viena ar kita forma prisidėti prie šios įmonės Baltarusijoje veiksmų. Bet šie teisiniai mechanizmai nėra taikomi antriniams veikėjams, pavyzdžiui, Lietuvos įmonėms. Vadinasi, Lietuva kol kas nieko nepažeidžia.
Bet politiką visada reikia paversti į praktiką, konkrečius veikiančius mechanizmus. Sankcijų atžvilgiu tą padaryti tarptautinei bendruomenei nėra lengva. Turime ne vieną atvejį, kada sankcijų taikymas tapdavo problematiškas ir kartais netgi atnešdavo tam tikrų niuansų į transatlantinius santykius.
– Ar Lietuva politiniu, vertybiniu, moraliniu požiūriu iki šios akimirkos galėjo padaryti ką nors daugiau?
– Visada yra, ką galima padaryti geriau. Veiksmų koordinavimas ir jų komunikavimas visada galėtų būti geresnis. Bet svarbiausia, kad ši situacija taptų pamoka ateičiai, nes sankcijų taikymas tarptautinėje politikoje dažnėja, vadinasi, ateityje gali kilti panašių situacijų. Todėl svarbu, kad ES ir JAV kiek įmanoma efektyviau derintų sankcijų mechanizmus ir jų pritaikymą ir kad atskiros valstybės, kaip Lietuva, turėtų ir ekspertizę, ir žinių, ir atliktų nuoseklų darbą sankcijų srityje.
– Ar Lietuva gali šį klausimą išspręsti be tarptautinės pagalbos?
– Jį reikia koordinuoti su partneriais, nes ES prekybos politika yra viršnacionalinė kompetencija. Vadinasi, nacionalinės valstybės pavieniui turi nedidelę manevro laisvę veikti savarankiškai ir taikyti priemones, kurios nesuderinamos su bendrijos teisės aktais.
Todėl turime sankcijas, kurias taiko ES baltarusiškoms trąšoms, bet tik kai kurioms jų kategorijoms. Vadinasi, norint kalbėti apie platesnio pobūdžio veikimą, reikės suderinti veiksmus su ES. Taip pat svarbu suvokti, kaip teisingai interpretuoti JAV taikomas sankcijas. Tai sudėtinga užduotis, tą tenka daryti tiek ES, tiek atskiroms valstybėms.
– Suderinti veiksmai su sąjungininkais. Kokie jie?
– Jei tai susiję su prekyba, o trąšos ir yra prekyba, tada reikalingi arba ES veiksmai, arba bent ES pritarimas Lietuvos veiksmams, kurių imsis Lietuva prekybos politikos srityje.
Nebent tai galėtų tapti bendra ES taikomų sankcijų dalimi, kitaip tariant, dabar taikomos sankcijos Baltarusijai galėtų plėstis. Aš suprantu, kad ES dirba šia kryptimi, bet kadangi sankcijoms įvesti ir jas išplėsti reikia visų 27 valstybių sutarimo, kyla klausimas: ar įmanoma tai pasiekti?
– Ką dabar gali padaryti Vyriausybė?
– Pirmieji žingsniai – susidaryti labai aiškų planą, ką būtų galima padaryti ir kas atitiktų ES bendrijos teisės aktus. Girdėjau ir užsienio reikalų ministrą svarstant, ar galėtų būti taikomas specialus įstatymas, skirtas apriboti trąšų patekimą į Lietuvą nacionaliniu lygiu, ar tai neprieštarautų ES teisei. Reikia ir suvokti kiekvieno sprendimo kaštus ir naudą – tiek politinę, tiek kitą.
– Tai nėra greitas sprendimas?
– Nepanašu, kad tai galėtų įvykti per vieną dieną ar kelias. Čia neužtenka vieno parašo, vieno dokumento, kad visa situacija išsispręstų.
– Ar santykiai su Kinija irgi yra uždelsto veikimo bomba?
– Santykiai sudėtingi. Nesinorėtų manyti, kad tai yra bomba, kuri galėtų sprogti, bet akivaizdu, kad Kinija taikys įvairias ekonominio ir diplomatinio spaudimo priemones, jog paveiktų Lietuvos poziciją. Bet šito buvo galima tikėtis, tai nėra didelė staigmena.
Prekybiniai trikdžiai, kurie gali kilti dėl Lietuvos ir Kinijos santykių, taip pat yra ES teisės aktų ir politikos dalis. Lygiai taip, kaip bendrija turi bendrą prekybos politiką trečiųjų šalių, kaip Baltarusija, atžvilgiu, turi ir Kinijos atveju. Lietuvos lūkestis bus, kad visas problemas, kurios kyla dėl politinių sumetimų ir nėra pagrįstos niekuo kitu, padės spręsti mūsų partneriai, nes tokiu atveju Lietuvos svoris išauga keliolika kartų.
– Baltarusijos trąšų klausimas buvo netikėtas, „pražiūrėtas“. Tai sukėlė Vyriausybės krizę. Ar Kinijos atveju matote tokių rizikų?
– Viską nulems tai, kaip bus subalansuoti kaštai ir nauda. Kaštus jau matome dabar – Kinijos spaudimas prekybinėje ir ekonominėje plotmėje.
Nauda yra ištęsta laike. Matome, kad santykiai su JAV gilėja, pradėta bendradarbiauti su Taivanu. Bet kad išvystume konkrečius rezultatus, dar prireiks laiko. Apibendrinimą galėsime padaryti po vienerių ar dvejų metų. Tada matydami bendrą vaizdą konstatuosime, ar padaryti sprendimai pasiteisino, ar atitiko Vyriausybės lūkesčius ir Lietuvos interesus, ar iškilo bėdų.
