– Lietuvos politinį gyvenimą labiausiai purto trąšų krizė, kai įvedus JAV sankcijas trąšos vis dar važiuoja į Klaipėdos uostą iš Baltarusijos. Kokia yra šios naujienos reikšmė jūsų nuomone?
– Informacijos buvo labai daug, labai prieštaringos ir labai netikslios. ES pritaikė sankcijas „Belaruskalij“, bet tik toms sutartims, kurios buvo sudarytos nuo šių metų birželio mėnesio. Sutartys, kurios buvo pasirašytos anksčiau, lieka galioti. Tai visiškai nelietė „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ santykių.
Sankcijos, kurias pritaikė JAV OFAC, liečia tik įmones, kurios turi prekybinių-komercinių ryšių su JAV juridiniais asmenimis, vyksta JAV teritorijoje arba vyksta atsiskaitymai JAV doleriais. Tai irgi kai kuriais atvejais prekyba tarp „Belaruskalij“ ir Kaliningrado ir uosto gali vykti visiškai nepažeidžiant tų pritaikytų sankcijų.
Kitas, daugiausia sukėlęs rezonanso viešojoje erdvėje, aspektas – atrodo, kad skirtingos Lietuvos institucijos turi skirtingus tikslus. Viena vertus Lietuvos užsienio politika buvo labai stipriai spausti Baltarusiją ir „Belaruskalij“, kuo greičiau užkirsti visus kelius, kita vertus, kai kurios institucijos, „Lietuvos geležinkeliai“ ieškojo būdų, kaip vykdyti savo įprastą veiklą. Ne visai aišku, iš kur atsirado ši takoskyra.
– Galbūt ji atsirado iš to, kad susikirto nacionalinis-politinis interesas ir komercinis-ekonominis?
– Taip, sakyčiau, net dar daugiau. Tai buvo gerais ketinimais grįstas noras sustabdyti pašonėje esantį diktatorių, kuris pavojingas Lietuvai. Bet, jei labai norėjome, galėjome imtis aktyvesnių veiksmų ir po 2020 metų rinkimų, kai jau tarptautinės institucijos ir priežiūros organizacijos pripažino, kad rinkimai buvo nedemokratiniai.
Galėjome greičiau reaguoti, kai lėktuvas su Lietuvos piliečiais buvo neteisėtai nutupdytas Baltarusijoje. Tų pretekstų buvo, ta gruodžio 9 d. buvo visiškai ne prie ko. Bet, aišku, galbūt tai buvo gera proga pasikalbėti, ko mes visgi norime pasiekti.
Bet santykiai su Baltarusija ir trąšų eksportas per Lietuvą yra 3D šachmatų partija – tai yra tokia sudėtinga kompleksinė problema. Supraskime, kad Baltarusija gamina penktadalį pasaulio kalio trąšų, didelė dalis jų keliauja į Europą, ir tai turbūt viena iš svarbių priežasčių, kodėl Europa nepritaikė pačių griežčiausių sankcijų „Belaruskalij“ ir paliko galioti tas sutartis, kurios jau pasirašytos.
Nes pačiai Europai šios trąšos yra gyvybiškai svarbios. Aš jau net nekalbu apie Lietuvos ekonominius interesus, kur pasigedau skačių, kiek tai Lietuvai kainuos.
– Dėl tranzito apimčių sumažėjimo galimai neteksim apie 60 mln. eurų. Lyg ir buvo kalbama, kad ta netektų pajamų dalis nebus reikšminga. Ar jūsų tai neįtikina?
– Iš tiesų suma gali atrodyti nelabai reikšminga, bet vis tiek norėtųsi išgirsti atsakymus, o kas sumokės? Kai kalbame apie ekonomines sankcijas, kad ir kokie būtų kilnūs jų tikslai, vis tiek reikia nusistatyti, kiek mes esame pasiruošę už tai sumokėti.
Dar svarbesnis klausimas: ar esame įsitikinę, kad tos mūsų ekonominės sankcijos padės pasiekti norimą tikslą? Jeigu iš tiesų Baltarusijai bus sunkiau eksportuoti kalio trąšas į pasaulį be Klaipėdos uosto ir „Lietuvos geležinkelių“, tai turbūt Lukašenkos režimas praras dalį pinigų. Bet dalį pinigų praras ir Baltarusijos gyventojai, jie dėl to irgi nukentės. Ir dalį pinigų praras Lietuvos gyventojai ir nukentės visa Europa, negaudama trąšų arba gaudami daug brangesnes.
Ir pagrindinis klausimas vis tiek turbūt yra ne ekonominis: ar mes tokiomis priemonėmis pasieksime norimų tikslų? Man šioje situacijoje buvo įdomu tai, kad Baltarusija visgi parodė, jog yra labai priklausoma nuo Lietuvos ir Klaipėdos uosto. Iki šiol buvo ne kartą deklaruojama, kad jei Lietuva kažko nepadarys, Baltarusija veš trąšas per kitus uostus.
O dabar Latvija nebegali pasirašyti naujų sutarčių su „Belaruskalij“, lieka tik Rusijos uostai. Ir, mūsų vertinimu, iš tų 12 mln. tonų trąšų per metus, kurios dabar gabenamos per Klaipėdos uostą, per Rusijos uostus galima gabenti 3-4 mln. tonų – tik tiek tėra tų pajėgumų.
Dėl to „Belaruskalij“ yra labai priklausomi nuo Lietuvos ir Klaipėdos uosto, dėl to turime labai svarią poziciją. Tą ir reikėjo įrodyti – šioje situacijoje ne jie, o mes renkamės klientą. Ilguoju laikotarpiu, aišku, gali pasikeisti tas balansas, atsirasti papildomi pajėgumai Rusijos uostuose, atsirasti kiti kanalai.
