Tiek valstybės kontroliuojamose įmonėse (VKĮ), tiek privačiose bendrovėse vadovo pareiga – veikti įmonės interesais, organizuoti kasdienę jos veiklą ir priimti tam reikiamus sprendimus; valdybos – prižiūrėti vadovą, priimti strateginius sprendimus, vykdyti rizikų valdymo ir kontrolės funkcijas, užtikrinti tinkamą atskaitomybę akcininkams bei kitiems interesų dalininkams.
Akcininko pareiga – skirti valdybą ir jai suformuluoti įmonės veiklos lūkesčius (veiklos rūšis, kapitalo grąžą, veiklos principus ir t. t.), taip pat priimti esminius sprendimus – dėl reikšmingiausio įmonės turto, įsipareigojimų ir panašiai.
VKĮ atveju, akcininko poziciją užima vyriausybė, kuri paveda šią funkciją atlikti ministerijoms, tačiau turime nepamiršti, kad valstybės turtas priklauso ne politikams, kurie be tinkamai įgyvendinamų saugiklių galėtų norėti jį laisvai naudoti įvairioms politinėms reikmėms, bet visiems mums, tad svarbiausia informacija apie VKĮ veiklą turi būti pateikiama laiku, viešai bei tiksliai.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad VKĮ atvejis unikalus ir tuo, kad akcininko poziciją užimanti vyriausybė kartu yra ir teisės aktų, kuriais reguliuojama šalies verslo aplinka, teikėja ir leidėja
Apibendrinant – VKĮ vadovas ir valdyba veikia įmonės (jos veiklos tęstinumo, efektyvumo, naudingumo ir t.t.) tikslais, o ne bet kokiais kitais teisiškai nepatvirtintais akcininko funkciją įgyvendinančių institucijų lūkesčiais. Tuo metu akcininkas – vyriausybė – be kita ko, teisės aktais reguliuoja verslo aplinką.
Jei įmonėje kyla krizė, dažniausiai paaiškėja, kad tai įvyko būtent dėl valdysenos trūkumų – netinkamai paskirstytų atsakomybių ir/arba nepakankamo jų įgyvendinimo bent viename iš lygmenų.
Iš šios perspektyvos galima pažvelgti ir į „Lietuvos geležinkeliuose“ susiklosčiusią situaciją – bent tiek, kiek galima spręsti iš viešai ir nenuosekliai teikiamos informacijos.
Ji užsimezgė paskelbus apie gruodį pradėsiančias galioti naujas JAV sankcijas Baltarusijai, apimančias ir šios šalies trąšų gamintoją „Belaruskalij“, kurio kroviniai tranzitu gabenami per Lietuvą. Apie tai buvo žinoma jau prieš kelis mėnesius, tačiau iš Vyriausybės Lietuvoje viešos informacijos apie planuojamus sprendimus, kaip konkrečiai keisis verslo reguliavimas dėl šių sankcijų, matyti neteko.
Tuo metu „Lietuvos geležinkeliai“, kaip rodo įmonės valdybos posėdžių protokolų ištraukos, kreipėsi į atsakingas JAV institucijas, aiškindamasi, kaip jos gali paveikti bendrovės veiklą, kokias rizikas galėtų sukelti.
Taip pat konsultavosi su JAV ir Lietuvos teisininkais, informavo atsakingas Lietuvos valstybės institucijas, bankus, konsultavosi su jais, iki galiausiai bendrovė priėmė atitinkamus sprendimus rizikoms mažinti, tarp kurių buvo ir avansinio mokėjimo už pervežamus krovinius gavimas. Avansiniai mokėjimai yra įprasta verslo praktika, kai, keičiantis aplinkos situacijai, įmonės inicijuoja vykdomų sutarčių pakeitimus.
Kroviniai judėjo ir toliau, nes teisinio pagrindo nevykdyti sutarties, kurios nevykdymas gresia milžiniškomis baudomis, bendrovė, panašu, neturėjo.
Gruodį viešai paskelbus, kad baltarusiškos trąšos ir toliau gabenamos per Lietuvą, šis faktas imtas vadinti skandalu, nes neatitiko politikų lūkesčių, nors nebuvo paminėtas joks teisės aktas, kurį pažeidė įmonė – ar kuriuo galėjo pasinaudoti, siekdama sustabdyti trąšų gabenimą.
Galvojant žmogiškai ir vadovaujantis emocijomis, natūralu, kad kyla klausimas, kaip šiomis dienomis, kai mūsų santykiai su Baltarusija ritasi tik žemyn, gabename jų krovinius. Tačiau verslas ir geroji bendrovių valdysena paremta ne emocijomis ir norais, bet teisės aktais, aiškiomis kiekvieno valdymo lygmens pareigomis bei atsakomybėmis.
Bendrovės vadovybė ir valdyba turėjo pareigą įvertinti įmonei kylančias strateginio lygio rizikas, jei trąšų gabenimas būtų sustabdytas be teisinio pagrindo, bei sukurti jų valdymo planus. O ką atliko verslo aplinką reguliuojančios institucijos? Ir kodėl valdyba atleido vadovą, jei pati visiškai buvo įsitraukusi į situacijos suvaldymą?
Baltic Institute of Corporate Governance prezidentas Rytis Ambrazevičius
