Reaguoja skirtingais greičiais
„Prieš kelis mėnesius buvo galima labai aiškiai identifikuoti, kad didžioji dalis infliacijos dalis buvo susijusi su energetiniais ištekliais: šildymu, elektra, dujomis. Jau gruodžio mėnesį matėme, kad, palyginti su tuo pačiu mėnesiu prieš metus, daugelio prekių ir paslaugų kainos yra padidėjusios dešimtadaliu: ir maisto produktai, ir laisvalaikio paslaugos, švietimas bei sveikatingumas. Infliacija tapo daug platesnio masto“, – ekonominę situaciją apžvelgė N.Mačiulis.
Anot ekonomisto, atrodė, kad tai yra tik pabrangusių energetinių išteklių problema, tačiau jau dabar matoma, kad įmonės susiduria su didėjančiomis darbo sąnaudomis, pabrangusiomis žaliavomis ir transportu.
„Pastaruosius penkerius metus infliacija nebuvo didelė, siekė 3 proc. Įmonės dar sugebėdavo neperkelti galutinių sąnaudų vartotojui. Kai dabar vienu metu 2021 m. viskas sugriuvo į vieną vietą, pamatėme, kad net ir telekomunikacijų bendrovės nerado išeičių – ilgą laiką fiksuotas kainas irgi pakėlė“, – dėstė ekonomistas.
Vis tik pripažįstama, kad panaši situacija klostosi ir visoje Europos Sąjungoje (ES): „Infliacija euro zonoje yra didžiausia per kelis dešimtmečius ir turbūt dabar ekonomistai gali diskutuoti dėl vieno dalyko: ar čia toks vienkartinis šuolis, ar kiekvienais metais didės po 5 proc. arba po 10 proc.“
Pasak N.Mačiulio, tokį kainų kilimą lėmė objektyvios priežastys – dalis įmonių gruodį už elektrą mokėjo 10 kartų daugiau nei įprastai.
Ekonomistas pabrėžė ir tai, kad kainos kyla tada, kai jos gali kilti: pastaruoju metu lietuviai skundėsi ne kainomis, o ilgu laukimu: naujo automobilio reikia laukti kone 9 mėnesius, o masažo – 2 savaites. „Aš savo profesinėje aplinkoje neprisimenu tokios aplinkos, kai būtų tokio pobūdžio stygius“, – pasakojo N.Mačiulis.
„Dalis išgyvena klestėjimo laikotarpį, bet infliacija turi tokį bruožą, kad pati save ir gesina: kai kainos pakyla tiek, kad didelei daliai tampa neįperkamos, tai atslūgsta ir nebėra erdvės kainų augimui. Kol kas to nematome – viskas įrodo, kad visi vartomės šokolade“, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Visgi A.Vizickas turi kitokį situacijos matymą: „Lietuva nėra vienalytis objektas, turime mažiausiai dviejų greičių Lietuvą: tie, kurie turi geras pajamas, ir tie, kuriems vos užtenka algos išgyventi. Šita Lietuva pakankamai didelė, jeigu mes išvažiuojame iš didmiesčio ir atsiduriame mažame miestelyje, tai to antrojo greičio Lietuva gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo.“
„Antrojo greičio Lietuvoje“ žmonių skaičius nemažas: „Jei iš viso apie 2,8 mln., tai 1,2 mln. priskiriami iš pajamas gaunančių iš darbo santykių, iš jų 160 tūkst. gauna minimumą arba mažiau. 1,6 mln. yra išlaikomi: studentai, vaikai, pensininkai, neįgalieji. Dar turime ir bedarbių, kurių skaičiai įspūdingi.“
Vis tik, N.Mačiulio įsitikinimu, tai yra supaprastintas požiūris. Anot jo, yra bent „du milijonai Lietuvų“ – kiekvienas namų ūkis yra savitas. Kainas sukelia tik tie, kurie turi pinigų ir leidžia juos su entuziazmu, o dėl to kenčia gaunantieji mažiausias pajamas.
„Mes turime kalbėti apie asmenis, kurie yra absoliučiame skurde ir kurie negali nusipirkti pirmojo būtinumo prekių, bet tai tikrai nėra pusė Lietuvos – jei tai yra vaikas ar pensininkas, nereiškia, kad jis yra skurde.
Statistika rodo, kad taip gyvenančių yra apie dešimtadalis Lietuvos gyventojų, taigi apie 200 tūkst. yra sunkios materialinės padėties“, – statistinius duomenis pateikė ekonomistas.
Konkurencingumas atsidūrė pavojuje
Pasak N.Mačiulio, ekonomiškai sunkiu laikotarpiu valstybė ir taip padeda išgyventi. Pavyzdžiui, kompensacijas už šildymą gali gauti didesnis ratas žmonių, o šildymo brangimas į skurdą neįstums.
Ekonomistas pridūrė pastebėjimą apie kitą pusę: „Kompensacijų, socialinių išmokų ir paramos funkcija niekada jokiai valstybei nebus tikslas sukurti orų gyvenimą. Net Švedijoje gyvenantys nesijaučia labai oriai. Funkcija yra užtikrinti ne prabangų gyvenimą, o tai, kad žmogus nebadaus.“
Visgi N.Mačiulis sakė, kad tai, jog gyventojų pajamos auga nepakankamai sparčiai, sudaro papildomų problemų. Netgi kainų augimas papildo valstybės biudžetą ir padidina galimybes socialinėms išmokoms – pensijos šiemet didės, o senjorų perkamoji galia nesumažėjo.
Ekonomistas mato ir kitą rimtą iššūkį: „Jei kainos kyla sparčiau nei kitose ES šalyse, mes prarandame konkurencingumą ir prarasime pirkėjus iš kitų pasaulio rinkų.“
Nors daugelyje pasaulio valstybių veikia globalios tendencijos, Baltijos šalims prie energetikos išteklių ir žaliavų krizės prisideda ir darbuotojų trūkumas, ir didėjančios darbo sąnaudos.
Kadangi kasmet penkerių metų laikotarpyje atlyginimai augo 9,5 proc., gamintojų sąnaudos pradėjo juos spausti ir dalis įmonių tapo nekonkurencingos. „Jei pažiūrėtume, kaip buvo prieš dešimtmetį, BVP struktūroje darbo užmokestis sudarė apie 30-35 proc., o 2021 m. pakilo virš 50 proc., ir pralenkė ES vidurkį. Tokį BVP „pyrago“ dalį jau pasiima darbuotojai, o jie tikrai nėra nuskriausti“, – dėstė ekonomistas.
Tuo metu A.Vizickas teigė, kad mūsų šalies darbo užmokestį ir prekių bei paslaugų kainas turėtume lyginti su Vokietija. Anot jo, Lietuvos kainų lygmuo jau artėja prie europietiško vidurkio, tačiau atlyginimais atsiliekame.
Visgi N.Mačiulis su tuo griežtai nesutinka – nors atlyginimai Lietuvoje neprilygsta Vokietijai, atsiranda skirtumų paslaugų srityje, todėl skirtumai ne tokie ir dideli.
„Jeigu kalbėtume apie pavojingas tendencijas, kurias matome, tai pasaulyje pabrangusios žaliavos ir energetika, kurios keliauja į paslaugas ir prekes. Tai tos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, daro tam tikrus veiksmus – mažina pusmečiui PVM maisto produktams, taip pat ir degalams“, – aiškino „Pricer.lt“ vadovas.
Taip pat pridūrė ir tai, kad Lenkija turi galimybę devalvuoti savo valiutą. Tokie Lenkijos politiniai ir ekonominiai sprendimai, pasak A.Vizicko, įrodo, kad „antro greičio Lietuvai“ valstybės įsikišimas yra taip pat būtinas.
A.Vizcikas pasidalijo dar viena pastebėta tendencija: „Prieinama iki tokio lygmens, kad dirbau dirbau, bet nusipirkti nieko negaliu. Ateina akimirka, kai centriniai bankai pradeda peržiūrinėti palūkanų normas, nors dar Europos centrinis bankas dar neplanuoja, tai aplinkinių šalių bankai jau tai daro ir tai atsilieps palūkanų dydžiui už paskolas.“
Juolab „Pricer.lt“ atstovas pastebi, jog Baltijos šalyse infliacija yra aukštesnė nei visoje ES dėl modernizacijos trūkumo energetikoje. Tai reiškia, jog bus pagaminta mažiau produktų, taip mažins antkainius ir sumažins atlyginimus arba darbo vietas.
Lenkijos pavyzdys neįkvepia
„Čia atsiranda ekonominis alfabetizmas, tai viską ką daro Lenkija, reikia daryti priešingai. Aš žiūriu su siaubu į tai, ką daro mūsų kaimyninė šalis ir meldžiuosi, kad Lietuva nenueitų tokiais klystkeliais, nenueitų tokiu populizmu, radikalizmu keliu, kuriuo nukeliavo Lenkija“, – mintimis dalijosi N.Mačiulis.
„Aš jau nekalbu apie suvaržytą žiniasklaidą, kaip pamina visus demokratijos pamatus, bet ekonominis valdymas yra irgi visiška nesąmonė“, – tikino ekonomistas. Jis taip pat pridūrė ir tai, kad valiutos devalvacija yra skurdžių ir besivystančių šalių sprendimas, dar labiau nuskurdinantis gyventojus: „Ačiū Dievui, kad Lietuva nebeturi valiutos, kurią gali devalvuoti“.
Anot ekonomisto, Lenkijoje įvestos mokestinės lengvatos taip pat nuskurdina valstybę. Juolab EK tyrimas parodė, kad ten prieš kelerius metus pritaikytas lengvatinis tarifas maisto produktų kainų taip ir nesumažino.
„Lenkijos vadžia susiduria su rimtomis problemomis, kurios susijusios su populiarumu, su konfliktais su ES ir bando jį susigrąžinti su absurdiškomis ekonominės politikos priemonėmis“, – dėstė N.Mačiulis.
Vis dėlto ekonomistas įsitikinęs, kad racionalūs sprendimo būdai yra tokie, kokius pasirinko Lietuva: NPD didinimas ar kompensacijos už šildymą – gaunantys mažiau nei 500 eurų pajamų, už šildymą neturi sumokėti daugiau nei 10 eurų.
„Galima diskutuoti, kad būtų nuolatinis mažesnis PVM tarifas maisto produktams, bet čia irgi reikia sakyti iš kur ateis pinigai, nes tai Lietuvai kainuotų 400 mln. eurų per metus“, – pateikė dar vieną sprendimą N.Mačiulis.
„Mes dabar kalbėjome apie Lenkiją kaip Lenkiją, kuri daro savo politiką, bet visai pamiršome, kad tokia politika daro įtaką Lietuvos vartojimui ir Lietuvos verslui“, – dėstė kitokią nuomonę A.Vizickas. Anot jo, apie milijardas eurų kasmet iškeliauja iš Lietuvos į Lenkiją.
„Tai neramina ne tik mus, bet ir verslą. Tas pats „Norfos“ prekybos tinklo savininkas Dainius Dundulis yra pasakęs, kad jam problema yra ta, kad negali būti konkurencingas su Lenkijos verslu. Kalbėdami apie Lenkiją ir jos politiką, mes turėtume galvoti, ar tai teisingi sprendimai, bet kaip tai veikia mus“, – pabrėžė „Pricer.lt“ vadovas.
Vis tik N.Mačiulis pripažino – kad ir kokia Lenkijos ekonomika primityvi, tai daro neigiamą įtaką Lietuvai. Ekonomisto skaičiavimais, lietuviai per metus išleidžia apie milijardą zlotų, kas sudaro 300–400 mln. eurų. Pasak ekonomisto, tai yra beveik dešimtadalis mažmeninės prekybos maisto produktais Lietuvoje.
