Taivaniečių atstovybės vadovas Ericas Huangas dėl vis dar besitęsiančių Lietuvos konfliktų su Kinija teigė, jog Lietuvoje planuojami investuoti 200 mln. dolerių bus nukreipti į puslaidininkių, lazerių bei biotechnologijų pramonę.
Vien tik Taivanu nepasisotinsim
Netylant kalboms ir apie Taivano planus įsteigti milijardinį paramos Lietuvos verslui fondą, Ž.Mauricas neieškojo žodžių kišenėje: „Kol kas tai yra labiau bėgiojantis briedis miške nei žvirblis rankoje.“
Nors ekonomistas pripažino, kad geras ženklas, jog diskusijos vyksta, tačiau Lietuvos ekonomikai reikia ieškoti ir kitokių būdų, kuriais galėtume pakilti „pridėtinės vertės laipteliais“ aukštyn.
Pasivyti Lietuva galėtų ne vienoje srityje: turime galimybę tapti aukštųjų technologijų paslaugų teikėja, produktų gamintoja ar naudotis savo kūrybiniu potencialu. Vis tik, anot Ž.Maurico, bet koks dėmesys Lietuvai galėtų duoti tam tikrų vaisių, tačiau greitų rezultatų tikėtis nereiktų.
Kaip sakė ekonomistas, reikia nepamiršti, jog svarbu atsižvelgti ir į bendrą kontekstą, į kurį patenka ir Lietuva. Šiuo metu šalis turi apie 25 mlrd. eurų investicijų, kurių didžiausią dalį sudaro stambesnės Europos Sąjungos (ES) žaidėjos: Skandinavijos šalys ar Vokietija.
Pasak Ž.Maurico, jei per artimiausius metus ir sulauktume 200 mln. dolerių iš Taivano, tai reikšmingai „investicijų paveikslo“ nepakeistų. Tokia dalis sudarytų vos apie vieną procentą visų Lietuvos gaunamų investicijų.
Svarbus aspektas šioje situacijoje būtų ir investicijų kryptis – jei tikimasi lėšas nukreipti į aukštąsias technologijas, vilties yra ir gana nemažos. „Jei ir nepavyks investicijų pritraukti kiek norim, vis tiek būsime pasaulio žemėlapyje šalis, kuria domisi aukštųjų technologijų investuotojai“, – dėstė Ž.Mauricas.
Vis tik ekonomistas pridūrė, kad nors iššūkių mums netrūksta, esame pasidarę dalį „namų darbų“. Anot Ž.Maurico, ekonomika Lietuvoje gan stabili, pastaraisiais metais pritraukėme investuotojų, neseniai atidaryta ir „Rehau“ gamykla.
„Mūsų investicinė aplinka yra pakankamai gera, netgi viena geriausių regione. Žiūrint tuo požiūriu, Lietuva turi ką pasiūlyti“, – aiškino ekonomistas, tačiau pridūrė, jog susiduriame ir su iššūkiais. Lietuvai trūksta kvalifikuotų darbuotojų, puslaidininkių pramonėje reikia įdirbio.
„Ta industrija turėtų būti kuriama nuo nulio“, – puslaidininkių pramonės situaciją komentavo Ž.Mauricas. Vis tik ekonomistas pabrėžė, jog šiuo metu ES stengiasi pritraukti šio sektoriaus investicijų, tad galėtų pretentuoti ir Lietuva. Tiesa, „atsiraitojus rankoves“ tektų nemažai padirbėti.
„Kad pradėtume kurti bent kažkokią ekosistemą, reikia mūsų pačių iniciatyvos ir partnerių. Vilties žiburėlis yra, bet tas pats skaičius – 200 mln. dolerių – nėra žaidimo taisyklių „keitėjas“, lūžio vienas pats nepadarys“, – akcentavo ekonomistas.
Vieną pranašumą jau turime
Ž.Maurico teigimu, su Taivanu planuojamas ne tik investicijų klausimas: bendradarbiavimas būtų vykdomas tarp aukštojo mokslo institucijų, technologijų perdavimas ir keitimasis bei gamybinių pajėgumų suaktyvinimas.
„Šiuo metu Taivano investicijos yra nulinės, kaip ir daugelio kitų Azijos valstybių“, – priminė ekonomistas.
Visgi Ž.Mauricas pateikė Japonijos „Hitachi“ gamyklos pavyzdį. Tuo metu, kai Lietuva planavo statyti savo atominę elektrinę, japonų investuotojai buvo itin susidomėję, tačiau nors Lietuvai nepavyko įgyvendinti viso plano, Japonijos investicijų kaip nėra, taip nėra.
Tokią situaciją ekonomistas aiškina tamprių saistų trūkumu – šalys yra pakankamai tolimos, o jų investuotojai orientuojasi į didesnes Vakarų Europos šalis. Į „naująsias“ šalis, Čekiją ar net Lenkiją, investicijos gan vangios.
Anot ekonomisto, požiūris į regioną yra gan panašus, todėl Lietuva niekuo neišskirtinė. Vis tik, jei ir pavyktų pritraukti tiesiogines investicijas, būtų „užkurta“ visa Lietuvos ekosistema.
„Manau, kad pagrindinis Lietuvos pranašumas yra tas, kad esame save išsireklamavę pasaulyje ir Lietuvai, kaip mažai valstybei, daug investicijų nereikia“, – dėstė ekspertas. Užtektų vos kelių didesnių investuotojų ir Lietuvos ekonomika galėtų suklestėti.
Ž.Maurico teigimu, Lietuvai pasitarnautų tiek Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), tiek Japonijos, tiek Azijos šalių ar kitų provakarietiškų valstybių parama.
Airija yra tokios strategijos įrodymas: didžiausios investicijos atkeliauja iš JAV ir Jungtinės Karalystės investuotojų. Tad jei Lietuvai taip pat pavyktų rasti bent vieną stambų investuotoją, tai jau būtų didelis pasiekimas.
„Tolesnėje perspektyvoje, jei nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų, tarp Kinijos ir JAV, didės ir mes sulauksime gero dėmesio ir sulauksime iš vakarų palaikymo, tai gali būti, kad tikrai sulauktume gerų pokyčių, bet reikia dirbti“, – aiškino ekonomistas.
Kadangi nuostolių dėl konfliktų su Kinija jau neišvengsime, „namų darbų“ nemažėja: „Dabar turime būti „visa galva“ aukštesni nei kitos regiono šalys: turime sukurti kuo geresnę teisinę, reguliacinę aplinką ir kuo mažiau biurokratinių kliūčių.“
Vertėtų pagalvoti ir apie infrastruktūrą, kuri pagelbėtų konkurencingumo kovoje. Vis tik ekonomistas įsitikinęs – dabar turime naudotis įgytu žinomumu, nors ir nukentėsime nuo Kinijos.
„Nebus taip, kad rytoj jau kažką pakeisim ir Kiniją mums atleis. Atgal žvalgytis nebereikia, o į priekį kryptis yra labai aiški – stengtis pritraukti kiek įmanoma investicijų ne tik iš Taivano, bet ir iš Vakarų sąjungininkių, ypač JAV“, – pasakojo Ž.Mauricas.
