Degalų kainos nuo karo pradžios šoktelėjo net keliasdešimčia centų už litrą ir dabar sparčiai artėja prie 2 eurų.
Nieko nuostabaus, nes vasario viduryje naftos barelis kainavo vos per 90 dolerių (80 eurų), o dabar jau priartėjo prie 130 dolerių (116 eurų). Smarkiai šokinėja ir gamtinių dujų kainos.
Nieko gero nežada ir artimiausi mėnesiai. Ekonomistai prieš 2022- uosius tikėjosi, kad įsismarkavusi infliacija savo piką pasieks jau pirmąjį pusmetį, bet nieko panašaus nevyksta: vasarį vartojimo kainos Lietuvoje buvo 14,2 proc. didesnės nei prieš metus ir 1,18 proc. didesnės nei sausį.
Todėl infliacijos viršūnės galima tikėtis geriausiu atveju prasidėjus vasarai. Taigi bent kurį laiką toliau brangs ne tik benzinas ar dyzelinas, bet ir maisto produktai.
Vyriausybė jau paskelbė ieškanti išeičių. Anot premjerės I.Šimonytės, gali būti imtasi net kainų reguliavimo, bent komunalinių paslaugų sektoriuje, nes energijos išteklių kainos gyventojams ir taip smarkiai reguliuojamos, ir kol kas už juos mokame ne tiek, kiek jie iš tiesų kainuoja.
Premjerė taip pat užsiminė, kad bus sprendimų dėl kompensacijų ar finansavimo skyrimo, kai tik taps aiškiau, kiek Rusijos agresija prieš Ukrainą paveiks Lietuvos ekonomiką.
Valstybės įsikišimo norėtų ir verslas. Tiesa, vargu ar kas nors sukurs pagalbos mechanizmą įmonėms, kurios buvo investavusios Rusijoje ar Baltarusijoje ir dabar graužiasi nagus. Mat šiuo atveju jų savininkai atsakingi patys, nes apie didžiulę riziką dirbant šiose šalyse buvo įspėta jau seniai.
Bet mūsų valdžia pirmiausia turėtų užtikrinti, kad rusiškos ir baltarusiškos žaliavos nepasiektų Lietuvos ne tik tiesiogiai (tai jau sunkiai ir įmanoma), bet ir aplinkiniais keliais.
Atitinkamai turėtų būti apsaugota rinka, pavyzdžiui, neparduodant medienos užsienyje, o perdirbant ją Lietuvoje, kad gamyklos turėtų pakankamai išteklių.
Kai kuriuose sektoriuose problemų bus apstu. Antai statybininkai jau seniai skundėsi dėl pandemijos metu smarkiai pabrangusių medžiagų, o dabar prasidės ir jų deficitas.
Tarkime, didelė dalis metalo gaminių buvo importuojama iš Ukrainos, bet dabar šios šalies pramonė daugiausia dirba karo reikmėms.
Asociacijos „Investor’s Forum“ valdybos pirmininko R.Valiūno nuomone, šiuo atveju mūsų šalis iš kitų tiekėjų, pavyzdžiui, Skandinavijos, metalą galėtų pirkti netgi centralizuotai, nes dėl didesnio kiekio išsiderėtų geresnes kainas.
Tas pat galioja dolomito ar granito skaldai, kurios didžioji dalis iki šiol patekdavo iš Baltarusijos, nors ja galėtų aprūpinti tiek Lietuvos, tiek Švedijos tiekėjai.
Verslininkai baiminasi, kad karo akivaizdoje bankai gali sumažinti finansavimą, todėl siūloma kaip įmanoma greičiau padėti įmonėms pasitelkiant valstybės garantijas ar paramą iš ES atsigavimo fondo. Neatmestina, kad kai kurioms itin nukentėjusioms bendrovėms ar ištisiems sektoriams prireiks ir tiesioginės pagalbos.
Antai krova Klaipėdos uoste gali sumažėti perpus, o gal ir dar labiau. Neabejotina, kad daug pajamų neteks ir „Lietuvos geležinkeliai“.
Tačiau kol kas daugiausia kalbama apie kompensacijas ar kitokias priemones gyventojams. Prezidentūra vėl siūlo padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir mokėti po 100 eurų skurdžiausiai besiverčiantiems piliečiams. Seime apstu idėjų dėl pridėtinės vertės mokesčio: nuo jo sumažinimo centralizuotai šilumai, elektrai ir dujoms iki apkarpymo net būtiniausiems maisto produktams.
Tiesa, metų pradžios rezultatai nenuteikia pesimistiškai. Sausį valstybės ir savivaldybių biudžetai gavo 43,7 proc., arba 379,4 mln. eurų, daugiau pajamų nei prieš metus.
Jos buvo netgi didesnės, nei planuota. Sausį centrinės valdžios balansas buvo teigiamas ir pajamos viršijo išlaidas 316,1 mln. eurų, nors 2021-ųjų sausį užfiksuotas 92 mln. eurų deficitas.
Iš esmės pinigų yra, tačiau jų tikrai reikės kitoms reikmėms. Itin daug kainuos dabar jau svarstomas sprendimas padidinti krašto apsaugos finansavimą iki 2,52 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tačiau šis skaičius gali būti ir dar didesnis, jei kiltų tiesioginė karinė grėsmė. Tad norint susidoroti su jau ryškėjančiomis ekonomikos problemomis valstybei greičiausiai teks papildomai skolintis.
Dar viena svarbi užduotis – visiškai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų išteklių. ES jau pati apskaičiavo, kad reikia bent 10–15 proc. sumažinti dujų vartojimą, ir bus įmanoma išsiversti be tiekimo iš Rusijos, nes už jas mokami pinigai ten paverčiami tankais ir šaudmenimis.
„Orlen Lietuva“ tvirtina, kad gali perdirbti ne vien rusišką „Urals“ naftą, nors pastaraisiais metais ji sudarė apie du trečdalius perkamos žaliavos. Tiesa, įmonė tik šįmet pradeda perdirbimo įrenginio modernizavimo projektą.
Turėdama Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą Lietuva gali išsiversti ir be „Gazprom“ tiekimo. Sausį iš šio rusų monopolininko dujų išvis nebuvo pirkta.
Bet kol kas atsijungti nuo vamzdžio neskubama neva dėl viso regiono energetinio saugumo. Vis dėlto tai teks padaryti, kad ir kiek tai kainuotų.
Išlaidos daugelyje sričių bus didelės, todėl infliacijos pristabdymą teks atidėti geresniems laikams. Bet jei tai kaina už galimybę išvengti to, kas vyksta Ukrainoje, ji tikrai nėra per didelė.
