Maža to, verslininkai, ieškodami būdų, kaip įgyvendinti projektus, išlaikyti ir nuraminti darbuotojus, o, galbūt, įdarbinti nuo karo bėgančius žmones, ėmėsi iniciatyvų padėti Ukrainos kariuomenei ir gyventojams: pinigais, prekėmis, paslaugomis ar tiesiog suteikdami būstą karo pabėgėliams. Verslininkai patvirtina: kitaip elgtis tiesiog neįmanoma, o ir skųstis savo sunkumais – ne laikas, kai vos už tūkstančio kilometrų žūsta žmonės.
Tai, kas vyksta, ir gąsdina, ir įkvepia
Verslo įmones vienijančių Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, bendrovės „Traidenis“ valdybos pirmininkas Sigitas Leonavičius prisiminė savo, verslininko, kelyje matęs visko: lokalių ir globalių krizių, tačiau ne karą. „Kenčia broliška tauta, tokio okupantų žiaurumo XXI amžiuje niekas nesitikėjo.
Verslai Ukrainoje vis dar laikosi: kas gali, gamybą iškelia į saugesnes teritorijas, mat ekonomika – politikos pamatas ir pagrindas. Mes Lietuvoje gyvename kitaip, ramiau, visi susivienijome dėl sankcijų Rusijai ir Baltarusijai.
Dar ne per seniausiai, esant taikai, verslininkai padejuodavo, kad dėl situacijos su Kinija kažkas nukentėjo, šiuo atveju, akivaizdu: karas Ukrainoje palies visus. Tiek dėl naftos, dujų kainų, žaliavų, kurias verslai eksportavo iš Rusijos ir Baltarusijos (medieną, metalus) ar Ukrainos – šiuo metu žaliavų grandinės trūkinėja, reikės ieškoti naujų rinkų, tad kainos neišvengiamai kils toliau.
Žinome, kodėl tas vyksta, ir tokia situacija jau nieko negąsdina: nei vartotojų, nei verslų. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – tęsti veiklą ir išsaugoti darbo vietas. Kasdien daugėja karo pabėgėlių, ypač moterų ir vaikų, senjorų, kuriais reikės pasirūpinti, galbūt, prireiks Europos Sąjungos paramos. Palaikome ryšius su Kijevo pramonės ir prekybos rūmais, Ukrainos pramoninkų konfederacija, Ukrainos pramonės ir prekybos amatų rūmais.
Padedame savivaldybėms rinkdami vaistus ir humanitarinę pagalbą. Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariai surinko nemažą sumą, kuri buvo skirta Ukrainos kariuomenei paremti. Verslai, kiek gali, tiek prisideda. Matydami ukrainiečių didvyriškumą, daugiau optimizmo pasisemiame ir mes. Besiskundžiančiųjų nematau, dirbame ir tikimės pergalės“, – kalbėjo S. Leonavičius.
Pašnekovo žodžiais, Ukrainai padėti labai svarbu: tą daro tiek verslai, tiek visuomenė. Ši tauta mums davė neįkainojamą pamoką: stiprybė – tautos vienybė, o ne intrigos.
„Būtent vienybės šias karo savaites daugiau, mes jau tapome kitokie. Pasikeitė santykiai kolektyvuose ir bendraujant su partneriais: atrodo, kad sunkumų daugiau, tačiau pastaruoju metu kiek kas gali, bando padėti Ukrainai. Neliko priešpriešos, iš verslininkų negirdėjau negatyvo, atsisakymo ar nenoro pagelbėti“, – pasidžiaugė Rūmų prezidentas.
Jis teigia neįsivaizduojantis, kad Lietuvos ar ES verslai ateityje galėtų ir vėl turėti sąsajų su Rusija.
S. Leonavičiaus vadovaujama bendrovė nuo Sovietų Sąjungos griūties iki 2014 metų veikė šioje šalyje, kūrė tam tikrą aplinkosaugos kultūrą, tačiau 2014-aisiais, prasidėjus karui, verslininkas nė nedvejodamas paliko Rusiją. Su Baltarusija nedirba trejus metus – šios rinkos, pašnekovo žodžiais, nė nedomina. „Sunku suprasti, kodėl kai kurie Lietuvos verslininkai, puikiai žinodami apie Vladimiro Putino režimą, ir toliau kūrė bei plėtojo verslus Rusijoje.
Džiaugiuosi, kad tie verslininkai bent viešai nesiskundžia. Panašų scenarijų buvo galima numatyti. Jei kažkas patyrė praradimų, tai yra mokestis už riziką dirbti šioje šalyje. Lietuvos verslo moralė gana stipri, tad jam su agresoriais ne pakeliui. Tai – pamoka tiems, kas to iki šiol nebuvo supratę“, – apibendrino pašnekovas.
Situacija sudėtinga, tačiau yra keli „bet“
Rūmų tarybos narys Taurimas Valys patvirtina: ekstremalios situacijos, tokios kaip karas, ar panašios katastrofos – tam tikros rizikos, kurių mes negalime nei eliminuoti, nei nukreipti kitur, o tiesiog prisiimti.
„Kalbant apie Ukrainą ir solidarumą su ja, visų pirma, veikia žmogiškasis faktorius, suvokimas, jog karas, kuris vyksta ten, yra karas ir už mūsų laisvę bei vertybes. Mes, kad ir netiesiogiai, tame kare dalyvaujame, todėl privalome pasirinkti, už kurias vertybes kovosime. Tokioje situacijoje neutraliam likti tiesiog neišeina.
Kita vertus, mes turime žiūrėti į priekį: pastaruosius tris dešimtmečius tvarių verslo santykių, grįstų teisės normomis, susitarimais, su Rusijos partneriais nesusikūrėme, atvirkščiai, vis bandome diversifikuoti rinkas, kad kuo mažiau būtume priklausomi nuo šios šalies. Ukraina – daug palankesnė verslo partnerystei, labiau nuspėjamas regionas, didelė, teisiniais principais besivadovaujanti, tarptautinius susitarimus gerbianti rinka – daugiau kaip 45 mln. gyventojų, šioje rinkoje mūsų prekės ir paslaugos vertinamos itin palankiai.
Verslas nori garantijų, prognozuojamumo, atsiperkamumo, o ekonominė, finansinė ir socialinė atsakomybė ilguoju laikotarpiu tikrai atsipirks“, – neabejoja pašnekovas.
Tarptautinių įmonių pasitraukimas iš karą pradėjusios Rusijos, anot eksperto, buvo galutinis praregėjimas. Jei Lietuvos verslininkai ir iki karo Ukrainoje pradžios išmanė Rusijos rinkos specifiką, galėjo prognozuoti rizikas, Vakarų šalių stambiosios korporacijos ilgą laiką ignoravo faktą, kad Rusija nebe ta, kokia buvo Boriso Jelcino laikais. Nuo 2008 metų į ją nebegalima žiūrėti kaip į patikimą partnerę.
Tarptautinės įmonės galiausiai suvokė, kad ir toliau plėtodamos verslą šiame regione netiesiogiai prisidėtų prie karo nusikaltimų, kuriuos vykdo Rusiją valdantis režimas.
T. Valys pateikė keletą scenarijų, kas gali laukti Lietuvos verslų, ir kokie sprendimai kainuotų itin brangiai.
Optimistinis scenarijus – susitarimas dėl taikos. Visiškas karo veiksmų nutraukimas, pasitraukimas ir garantijų, jog Ukraina turės teisę kaip nepriklausoma valstybė pati spręsti, kurių aljansų nare nori tapti, suteikimas, bei kompensacijos dėl patirtos žalos – to siekia Ukraina, tačiau abejojama, kad net ir spaudžiamas režimas sutiktų su tokiomis sąlygomis.
„Net ir šiuo optimistiniu atveju itin svarbus būtų pereinamasis laikotarpis, kurio metu Rusijos režimas turėtų užsitarnauti naują pasitikėjimo kreditą. Abejoju, kad tai įmanoma per trumpiau nei metus.
Bet kuriuo atveju, kas baisiausia, matoma ženklų, kad tokios rinkos kaip JAV žengia į recesijos laikotarpį, pesimistinėmis prognozėmis tokia situacija gali turėti panašių pasekmių kaip 2008–2009 metais. Neaišku, kuo baigsis Kinijos dalyvavimas karo Ukrainoje situacijoje, gali būti, kad teks įvesti papildomų sankcijų Kinijai, o šios šalies ekonomikos sulėtėjimas gali turėti dar rimtesnių pasekmių.
Labai daug kintamųjų, nežinomųjų: faktas tas, kad pasaulis pasikeitęs, ekonomikos augimą, kurį matėme iki prasidedant karui, reikėtų pamiršti. Skaudžiausias pasekmes pajusime ketvirtajame ketvirtyje, nes artėja vasara, kuomet žmonės atostogauja, lengviau leidžia pinigus.
Nesinori kalbėti apie pesimistiškiausią scenarijų, kuris galėtų prilygti Didžiajai depresijai ar skaudžiausioms 2008 metų pasaulinės finansų krizės pasekmėms, bet bet kuriuo atveju matysime ekonomikos sulėtėjimą, dar didesnes verslų pastangas diversifikuoti rinkas, atsiriboti nuo politiškai nestabilių regionų. Jei matysime ne globalią ekonominę krizę, tai stiprų ekonomikos sulėtėjimą“, – paaiškino ekspertas.
Pašnekovas tiki: artimiausiu metu bus aiškiau, kas laukia verslų: sankcijos Rusijai veikia, kaip ir jos nesėkmės kare. Rusijos resursai itin riboti, situaciją galėtų pakeisti nebent aiškesnis Kinijos vaidmuo. Bent kol kas agresorius karą pralaimi ir, panašu, nacių Vokietijos scenarijus tampa vis realesnis.
Verslo iniciatyvos džiugina
Rūmų Revizijos komisijos pirmininkas, advokatas, buvęs teisingumo ministras Gintautas Bartkus mano, kad Lietuvos verslai su sunkumais tvarkosi puikiai, ėmėsi visų reikiamų priemonių, todėl turėtų išvengti itin skaudžių pasekmių. „Žinoma, tam tikri nuostoliai neišvengiami, tą reikia suprasti, bet tokia yra šiandienos realija. Verslai jau ir anksčiau suprato, kad Rusijos rinka gali būti labai pelninga, bet ne mažiau rizikinga.
Manau, dauguma verslų jau sugebėjo persiorientuoti į stabilesnes ir sėkmingesnes Vakarų šalių rinkas. Verslas neegzistuoja burbule, jis visų procesų dalis, dėl to, praradimų bus. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – daug svarbiau nei pelnas – žmonių gyvybės.
Kai kurie verslai investavo, vykdė prekybą Rusijoje – tokių įmonių praradimai skirtingi: viena – nutraukti prekybos ryšius, antra – atsisakyti investicijų į Rusijos įmones. Kita vertus, verslai geba prisiderinti, įsivertinti rizikas ir galimus nuostolius“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot G. Bartkaus, itin džiugina verslininkų iniciatyvos palaikant už laisvę ir nepriklausomybę kovojančią Ukrainą.
„Galėtume sakyti, kad verslininkai neprivalo to daryti, bet, akivaizdu, kad kiekvienas šiandien supranta situacijos rimtumą. Parama Ukrainai, skiriami finansai, įvairios prekės ar paslaugos, netgi prekių, suteptų krauju, atsisakymas – visa tai sveikintina ir įrodo verslo bendruomenės brandą.
Manyčiau, kad tarptautinių prekės ženklų pasitraukimas iš Rusijos rinkos taip pat itin rimtas ženklas. Turime suprasti, kad tokie sprendimai nėra lengvi, jie reiškia nuostolius. Verslas kuriamas tam, kad atsipirktų, neštų pelną, tad pasiryžimas atsisakyti didžiulės Rusijos rinkos – puikus pavyzdys. Mes, kaip visuomenė, turėtume už tai padėkoti, pasidžiaugti tokiais sprendimais.
Kita vertus, vis dar likę verslų, kurie nenori nutraukti ryšių su Rusija, visuomenės indėlis čia taip pat gali būti reikšmingas, išreiškiant aiškią poziciją: nenorime, kad tie verslai, kurie mums parduoda prekes ir paslaugas, kad tokias pačias paslaugas siūlytų tiems, kurie pradėjo karą.
Turime pripažinti, kad visuomenė, ypatingai per socialinius tinklus, iš tiesų gali priversti verslą įsiklausyti ir pakeisti požiūrį. Turbūt praėjo tie laikai, kuomet buvo galima išgirsti: pinigai nekvepia, nėra skirtumo, kaip jie uždirbti. Džiaugiuosi pavyzdžiais, kuomet verslas be įpareigojimo priima atsakingus sprendimus ir elgiasi kaip mano esant moraliai teisinga“, – komentavo pašnekovas.
Karas Ukrainoje, G. Bartkaus žodžiais, ne tik suvienijo demokratines valstybes, bet ir parodė verslo brandą, taip pat patvirtino, kad jis nėra visuomenės priešas: „Svarbu padaryti tam tikras išvadas, nes mes galime ne tik pasidžiaugti, bet ir susimąstyti: ar pamatę verslą kitokioje šviesoje, neturėtume imtis pokyčių mūsų nacionalinėje politikoje.
Neretai valdžia į verslą žiūri nepatikliai, kaip į priešą, kurį reikia suvaržyti ir kontroliuoti. Būtent gyvenimiški pavyzdžiai ir parodo realią situaciją: pasikeitusį verslo požiūrį į moralę, bendražmogiškąsias vertybes.“
Peržiūrėjo planus, tačiau imtis pokyčių neskuba
Rūmų narys, banko „PayRay“ Baltijos šalių verslo vadovas Paulius Joksas pasakojo, jog pirmosiomis karo dienomis kartu su kolegomis ėmėsi iniciatyvos peržiūrėti veiklos tęstinumo planus, įvertinti duomenų saugumą, taip pat – įsivertinti kone visus banko klientus, kuriems prasidėjęs karas gali turėti itin skaudžių pasekmių.
Neramiausia dėl klientų, kurie vykdė prekybą su Rytų rinkomis arba jose pirko žaliavas, visų pirma, gamybos ir statybų sektoriai: jiems ypač aktualūs medienos, metalo, naftos produktai, žemės sektoriuje – trąšos. „Bandėme suvokti, kokios įtakos verslui turės prasidėjęs karas“, – komentavo pašnekovas.
Bendrovė išsyk priėmė ir kitą svarbų sprendimą: nebefinansuoja prekių, kurios atkeliauja iš Baltarusijos ir Rusijos, arba kurių kilmės šalis – šios šalys. „Viena vertus, sankcijos keičiasi itin greitai, nenorėjome eiti į pilkąją zoną, kur galbūt pereinamuoju laikotarpiu sankcijų nėra, bet jos gali atsirasti bet kuriuo metu, norėjome išvengti rizikos ir papildomos kontrolės.
Kitas sprendimas – visiškai moralinis: suprantame, kur tie pinigai gali nusėsti. Tokį sprendimą priėmėme ir kontroliuojame, kaip jo laikomasi“, – paaiškino banko „PayRay“ Baltijos šalių verslo vadovas.
Anot pašnekovo, nuo karo pradžios praėjus kelioms savaitėms, versle panikos nėra. Žinoma, neapibrėžtumas didelis, klientai stengiasi susiorientuoti, kaip jiems užsitikrinti prekių tiekimą iš kitų šalių, kuo pakeisti buvusius tiekėjus, kaip suvaldyti išaugusių kaštų riziką. Vyksta gana aktyvus prisitaikymo procesas, desperatiškų nuotaikų, kad viskas blogai ir griūna, nėra. „Kalbant apie mūsų kaip banko veiklą, priėmėme sprendimą toliau finansuoti Lietuvos verslą, kiekvieną atvejį vertindami individualiai“, – atkreipė dėmesį P. Joksas.
Apyvartinių lėšų finansavimo poreikis nėra sumažėjęs, ir tai natūralu, ypač nenustojant augti žaliavų kainoms. „Kalbant apie investicinius projektus, kas ketvirtas ar penktas klientas, su kuriais kalbėjomės iki karo, nusprendė investicijas sustabdyti, tačiau dauguma planus tęsia toliau.
Kol kas suprantame, kad jei nebefinansuotume veikiančių ir dirbti toliau planuojančių verslų, jiems būtų dvigubas smūgis. Dėl šios priežasties ir buvo priimtas sprendimas veikti kaip buvo suplanuota“, – paaiškino P. Joksas.
Pašnekovo žodžiais, ir prieš dešimt metų, ir dabar – saugumas – ne vien tik valstybės, verslo, bet ir asmeninis – svarbiausia. Jei puoselėjant jį gali prisidėti kaip verslininkas ir žmogus, tą natūraliai ir darai.
