Tuo metu Seimo darbo grupės darbo rinkos problemoms spręsti vadovas sako, jog Lietuva turi orientuotis į „draugiškų šalių rinkas“ ir neturėtų tapti pigios darbo rinkos valstybe.
„Turime pagalvoti apie tikslines rinkas, kokias jas darbo importui politikai mato“, – pirmadienį darbo grupės posėdyje pareiškė LPK viceprezidentas Mantas Gudas.
Pasak jo, šį klausimą kelia į Lietuvą atvežamų darbuotojų atrankos specialistai.
„Buvo bandymai vežti žmones iš Šri Lankos – pakankamai draugiškos ir kaip ir taikios šalies. Indijoje ambasadoje apie 10 suvirintojų negavo vizų. Buvo tokių neoficialių (pasakymų – BNS), kad šita kryptis nėra pageidaujama. Tada dar buvo mėginimai iš Nepalo darbuotojų atsivežti, irgi sunkumų kilo. Todėl būtų labai gerai įgarsinti, kokias rinkas matome kaip draugiškas, iš kurių galėtų atvykti darbuotojai pas mus“, – parlamentarams kalbėjo M. Gudas.
Jo nuomone, verslui svarbi oficiali valstybės pozicija, ar „pageidaujama šalis“ yra, tarkime, Turkija.
Darbo grupės vadovas Seimo narys konservatorius Justas Džiugelis įsitikinęs, kad Lietuva turi orientuotis į „draugiškų šalių rinkas“. Jis taip pat pabrėžia, kad Lietuva neturėtų tapti pigios darbo rinkos valstybe.
„Čia ir verslo, ir valstybės interesas, svarstyklės vienodai sveria (...), bet turime atviromis akimis žiūrėti į verslo poreikius – jeigu jam trūksta darbuotojų, jis dalinai stoja, reikia jam padėti palengvintai tuos žmones įsivežti“, – sakė J. Džiugelis.
Dabar Lietuvoje nėra sąrašo, kokių valstybių piliečiai nepageidaujami dirbti.
Šiemet sausį-vasarį Užimtumo tarnyba leido dirbti 1661 žmogui iš trečiųjų šalių, iš jų 49 proc. – ukrainiečiai, 24 proc. – baltarusiai ir 5 proc. – kirgizai.
Šiemet supaprastinta tvarka Lietuvoje galima įdarbinti 35,6 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. Pernai kvota siekė 32,2 tūkst. žmonių, o Užimtumo tarnyba išdavė 31 tūkst. leidimų – 4,2 karto daugiau nei 2020 metais.
Pernai Lietuvoje darbą rado 12,3 tūkst. Baltarusijos piliečių, 10,3 tūkst. – Ukrainos, 1,5 tūkst. – Kirgizijos, 1,2 tūkst.– Uzbekistano, 1,34 tūkst. – Rusijos, po kelis šimtus – iš Tadžikistano, Kazachstano, Turkijos, Moldovos, Indijos, Sakartvelo, Azerbaidžano. Iš Šri Lankos, Filipinų, Nepalo, Kinijos, Armėnijos, Tailando, Pakistano ir kitų šalių įsidarbino apie 100 ar mažiau žmonių.
