Iki 2014-aisiais įvykdytos Krymo okupacijos tik Šiaurės Lietuvoje labiau žinomas verslininkas V.Kaikaris pagarsėjo per visą šalį, kai išaiškino, kad valdžia blogai pasielgė susipykusi su rusais, todėl dabar sviestu turėsime tepti patrankas, nes anie jo nebepirks.
Tačiau jis pasimokė iš savo klaidos ir jau pernai aiškino, kad Rusijos rinką reikia užmiršti.
Tik kiti kolegos nelabai paisė tokių kalbų.
Iškiliausias tarp tokių, žinoma, Kauno meras V.Matijošaitis. Suprantama, kad netekti auksinius kiaušinius dedančios vištos skaudu kiekvienam.
Tik kol kiti verslininkai, investavę Rusijoje ar Baltarusijoje, naktimis karštligiškai kūrė planus, kaip kuo greičiau tepti slides su kuo mažesniais nuostoliais, nes jų vis tiek išvengti nepavyks, šis išdidžiai postringavo, kad jau pasakyta viskas, kas pasakyta.
Visas krizės valdymo viešojoje erdvėje taisykles pažeidusi krabų lazdelių kompanija dabar gali tik stebėtis, kaip ant jų gaminių klijuojami lipdukai su užrašu „Bučos genocido rėmėjas“, kaip klientai kviečiami boikotuoti jos užeigas ir visą produkciją.
Žmonių juk neužčiaupsi, o šiuo atveju jie nusiteikę verslą bausti skaudžiausiai – per kišenę.
Užuot patylėję ir paieškoję protingesnių sprendimų, vadovai dar kliūstelėjo žibalo į ugnį pareiškę, kad tos kavinės čia visai ne grupės verslas, nes į jas asmeniškai investavo Kauno meras.
Tik ar kam nors rūpi, kas surašyta Registrų centro dokumentuose?
Nebent vienam iš šimto. Ir tai vargu, nes gyventojus dar ilgai valdys emocijos, nulemiančios jų sprendimus ir pasirinkimą. Todėl dabar nori nenori teks patiems įmonės šeimininkams srėbti purviną košę su pradvisusia lašiša.
„Daugiau – niekada.“ Taip kartojo didelė dalis Lietuvos verslininkų po 1998 metų rugpjūčio, kai Rusijai devalvavus rublį šioje šalyje kilo didžiulė ekonomikos krizė, o mūsų eksportuotojai neteko apie 2 milijardų litų – tuomet tai buvo kone šeštadalis viso eksporto.
Iš tiesų nemažai kompanijų tuo metu sugebėjo pasukti į Vakarus ar bent atsigręžti į labiau prognozuojamas kitų regionų valstybes.
Tačiau liko tokių, kurie nusprendė rizikuoti dėl ilgesnio rublio, lito ar euro. 2014-ieji turėjo būti lemtingas signalas tokiems verslams, tačiau kai kurie nusprendė jo nepaisyti. Todėl dabar gavo tai, ko nusipelnė.
Antai Lietuvos vežėjai jau rypauja, kaip bus blogai netekus Rytų rinkų. Rusijos ir Baltarusijos transporto įmonėms kelias į Vakarus jau uždarytas, o mūsiškių karą sukėlusiose valstybėse irgi niekas nelaukia.
Bet seniai buvo aišku, kad Minskas ar juolab Maskva yra visiškai neprognozuojami. Juk ne veltui kasmet vykdavo visokie ginčai dėl kvotų, muitinės darbo ir panašiai
Tik vilkikai vis važiuodavo ir važiuodavo. Nes buvo pelninga.
Dabar, kai tos šalys tapo atstumtosiomis, transportininkai rauda, kad neteks net 1,2 milijardo eurų – tiek pernai sudarė šio sektoriaus paslaugų eksportas į Nepriklausomų valstybių sandraugą.
Kas turi pagelbėti? Teisingai, valstybė! Bent jau tokia vežėjų logika – jie prašo paramos, kad įmonės galėtų persiorientuoti iš Rytų į Vakarus ir nebankrutuotų. Tik kas trukdė tai padaryti patiems per pastaruosius dešimt metų?
„Verslas negalėjo to nei numatyti, nei kontroliuoti“, – postringauja „Linavos“ prezidiumo narys A.Telmentas.
Tikrai? Tai galbūt to verslo savininkai akli ir kurti, jei nematė, kas vyksta, ir laiku nenustojo obuoliauti su velniu?
Deja, jokie pinigai ir jokia valstybės parama nepadės praregėti ar atgauti klausos, jei smegeninė ir toliau liepia kojoms lipti ant kiekvieno pakampėje gulinčio grėblio.
