– „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad balandį ir kovą infliacija bus pike ir pradės mažėti, kiti sako, kad dar porą mėnesių infliacija bus aukšta, dar kiti sako, kad visus metus gali būti aukšta. Ką sako E.Leontjeva?
– Naudinga būtų prisiminti senesnes ekonomistų prognozes ir jas patikrinti. Svarbu ne tik vartojimo prekių indeksas, tas 15 proc., apie kurį vis dažniau kalbame, bet ir gamintojų kainų indeksas. Tai yra kainos, už kurias gamintojai parduoda ir įsigyja prekes. Taigi tas indeksas jau sausio mėnesį Lietuvoje buvo 18 proc., kai infliacija buvo tik 11 proc. Dabar naujų duomenų neturime, o euro zonoje tas rodiklis sausį buvo virš 23 proc.
Turint omenyje, kad energijos brangimas prasidėjo pirmaisiais šių metų mėnesiais, galima prognozuoti, kad gamintojų kainos augs itin sparčiai. Jie atsiduria itin nemaloniose tam tikrose žirklėse, kai jų įsigijami dalykai brangsta. Bet ar vartotojai nupirks pabrangusią produkciją po pusmečio ar metų, šiandien jie nežino, ir kiekvienam iškyla dilema: pirkti ar nepirkti, ar ieškoti kitų pakaitalų, kitų logistikos tiekimo galimybių, galbūt stabdyti gamybą arba ją visiškai sumažinti.
Vis dėlto situacija rinkoje sudėtinga, bet ir dėkinga, nes atsiranda vakuumai tam tikriems produktams ir lietuviai yra tikrai sumanūs, tad į tuos vakuumus įsipaišyti tikrai įmanoma.
Žinoma, ten, kur nėra labai ilgas investicijų ciklas, kur įmanoma pakeisti gamybą ar pradėti gaminti kitas komponentes. Taigi turbūt dabar verslai išgyvena tokią visiško neapibrėžtumo situaciją ir poreikio spekuliuoti – žvelgti į ateitį ir ją prognozuoti.
Jei bus tokia, kokią numanai, tai galiausiai produkcija bus parduota ir uždirbtas tam tikras pelnas, bet gali būti ir visiškai priešingai. Mūsų stebimos vartotojų ir gamintojų kainų indeksų žirklės parodo, kad šiandien yra didžiulė našta mūsų gamybos ir logistikos, ir kitiems sektoriams.
– Dar grįžčiau prie jūsų įvardinto vakuumo. Kiekviena krizė sukuria galimybių kažkam įsisprausti, kažkam pagaminti greičiau ir užpildyti nišas. Man pirmiausiai į galvą ateina atsinaujinanti energetika, nes visi „pjauna“ dujų ir naftos bambagysles ir bando gręžtis į saulę ir vėją. Kur jūs matote tą vakuumą ir nišas, kur būtų galima įlysti?
– Turbūt tik tie, kurie veikia savo konkrečiose rinkose ir patiria patys naujus trūkumus, naujus deficitus, žino apie galimus pakaitalus ir galimybę įsipaišyti į vakuumą ir sukurti naują vertę.
Jūs pradėjote kalbą apie žaliąją energetiką. Žinoma, tai dabar yra natūralus sprendimas visiems, nes energijos reikia beveik kiekviename versle, ir čia LLRI atkreipia dėmesį į biurokratijos mažinimo poreikį, nes mes matome, kad daug sprendimų, kurie skatina ekonomiką. Bet kai analizuojame konkrečius valdžios leidimų suderinimus, galimybes prisijungti prie elektros tinklų, visur yra didžiulė biurokratija.
Aš suprantu, kad šiandien politikų dėmesys yra į karą, bet ypač svarbu mūsų viešojo sektoriaus kokybė ir gebėjimas paskirstyti institucijų pajėgas, kad vis dėlto dalis mūsų valstybės pastangų būtų nukreiptos tam, kad apsivalytume nuo nereikalingų, perteklinių funkcijų.
Pirma, tai leidžia verslui greitai adaptuotis: ar greitai tas vėjo malūnas atsiras, ar po trejeto metų, kai to verslo jau ir nebeliks, ar ta saulės baterija bus po dviejų mėnesių, ar tada, kai nebus aiškios aplinkybės.
Biurokratijos mažinimas ir greičiau priimami sprendimai padėtų ir mums, kaip verslui, ir kaip valstybei, sumažinti nereikalingų procesų skaičių. Tai būtų aktualu ir kalbant apie valstybės biudžeto deficito klausimą – jei prireiktų mažinti išlaidas, tai pirmiausia būtų atsisakyta perteklinių procesų finansavimo.
– Kaip aš suprantu, jūs manote, kad kai spaudžia kažkokios transformacijos sąlygos, ką gali valstybė padaryti, tai palengvinti procesus, mažinti biurokratiją ir popierizmą. Visi procesai turėtų greitėti ir bent taip kompensuoti praradimus?
– Būtent tai vadiname biurokratinių grandinių trumpinimu, netgi „iškalėm“ tokį terminą. Tai būtų palengvinimas ne tik verslui, bet ir pačiai valstybei. Pavyzdžiui, Registrų centrui dabar yra didžiulis svoris ir dėmesys. Turbūt visuomenė nepastebėjo, kad nuo balandžio 1 d. turėjo būti paleista elektroninė prekyba receptiniais vaistais, tačiau to nebuvo padaryta, nes nėra pasiruošimo ir neaišku, kada jis bus.
Tokių dalykų dabar reikia atsisakyti, nes sprendimai buvo priimtos praėjusios valdžios ir tikiu, kad ši valdžia neturi ambicijos plėtoti didmeninę vaistų prekybą, nes vaistinės tikrai turi prieinamus portalus ir pan. Tai kam dabar šias pareigas užkrauti Registrų centrui, kuris ir taip nepaneša savo krūvio?
– Galbūt tai lemia nepasitikėjimas privačiais institutais? Visgi Registrų centras yra valstybinė įmonė, kuri centralizuos, matys, prižiūrės.
– Bet klausimas, ar tokiomis geopolitinėmis sąlygomis ta vaistų prekyba iš tiesų yra valstybės prioritetas. Kol Registrų centras darys tai, nepadarys kažko žymiai svarbesnio.
Kaip suprantu, tame pačiame registre ruošiamasi parengti kažkokią pagalbą įmonėms dėl sankcijų realizavimo. Tikrai ne kiekviena įmonė gali pasisamdyti teisininką ar sukurti vindikacijos skyrių. Natūralu, kad tokios vindikacijos paslaugos būtų atliekamos valstybės, tarkime, Registrų centras tinkamas tokiam dalykui.
Pavyzdžiui, dabar mes tobuliname migracijos procedūras: Užimtumo tarnyba tikrina atvažiuojančiųjų diplomus, kai tai visiškai gali padaryti paprastas darbuotojas, tai čia yra perteklinė funkcija. Reikia atiduoti žmonėms ir verslams, kas dera jiems daryti, bet tikrai neprimesti tokių funkcijų, kurių verslas yra nepajėgus padaryti.
– Jūs sakote, kad čia yra rezervai, nors politikai šią savaitę peržiūri biudžetą, o antiinfliacinis planas taip pat nemažai pagimdė karšto oro, kaip ir ką reikėtų daryti. Kaip sureaguotumėte į opozicijos siūlymus pasižiūrėti į mokesčių sistemą?
– Nuo pernai metų buvo planuojama pateikti tas pataisas, bet, kaip supratau iš politikų ir premjerės pasisakymų, vis dėlto mokesčiai nebus keičiami. Iš ekonominės analizės pusės aš sakyčiau, kad reformos labiausiai reikalautų pelno mokestis, nes investicijos per krizę gali būti visiškai sustabdomos, o apie didesnes užsienio investicijas nustosime svajoti. Svarbu, kad mūsų įmonės nenustotų investuoti.
Neapibrėžtumai yra tokie, kad protingiems verslininkams norisi sustingti ir išlaukti momento. Tam, kad investicijos nesustotų, yra vertinga įgyvendinti valdžios planuojamą ar pusiau planuojamą pelno mokesčio reformą, kad įmonės galėtų investuoti be mokesčių naštos.
Milijardai yra skiriami investicijoms, kurios bus daromos per biudžetą ir per įvairias verslo paramos struktūras, o šios lėšos ir įmonių uždirbti pelnai yra skirti iš karto finansuojami, pasinaudojant progomis globaliame perskirstyme ir investuoti į tų pačių komponentų gamybą.
Manyčiau, kad tokios reformos būtų prasmingos, bet ar išdrįs valdžia jas įgyvendinti, nesu tikra.
– Ką manote apie sankcijas, kurios kelia daug diskusijų? Nors Lietuva yra viena užimančių griežčiausią poziciją, bet vis dėlto senajai Europai ne taip lengva.
– Mes tuose sprendimuose matome ir pragmatiškų ir herojiškų gaidų, tai iš ekonominės pusės labai sunku vertinti dalykus, kai politika atsiskiria nuo ekonomikos. Kaip ekonomistė, galiu pasakyti, kad bet kuriuo atveju šis pasaulio žemėlapio perdalijimas ves prie regioninių ekonomikų plėtros. Tuo tarpu globalizacija mūsų kartos akyse išgyvena tokią krizę ir tai reiškia, kad dalykai, kurie buvo gaminami labai specializuotose sąlygomis, bus gaminami kitaip.
Tai reiškia, kad jie bus gaminami mažiau efektyviai ir visos žmonijos gerovė, galima sakyti, smuks žemyn. Žemynai, kurie mažiau dalyvauja šiame konflikte ir dujos ten nėra pabrangusios, tai jų konkurencingumas padidės su didžiąja Europa. Tai tikrai yra iššūkis, kurią Europai reiks spręsti – tai ir Europos Sąjungos (ES) biurokratizmas nėra lengvinanti aplinkybė. Nėra lengva sprendimus ne tik paskatinti, bet ir įgyvendinti. Tikrai manau, kad matysime rimtų lūžių.
Kas gali būti teigiamo iš visų pertvarkymų, tai kažkiek sušvelnės ir muitų politika trečiųjų šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, jei iš tiesų grės ne badas, bet bent jau maisto nepriteklius, gali būti, kad toms šalims bus leista laisviau prekiauti su vakariečiais, nes dabar ne paslaptis, kad jos negali laisvai vežti pigių žemės ūkio produktų. Galbūt Europa taip pat atsisakys kitų, pavyzdžiui, metalo importo ribojimo iš kitų šalių.
Metalui taikomis kvotos muitai ir visokios priemonės, kurios padaro jį brangesniu, todėl manau, kad visos sąlygos provokuos ir vers ES priiminėti sprendimus, kurie normaliomis sąlygomis dešimtmečiui dar būtų atidedami.
Tokiu būdu galbūt ta gerovė nesumažės tiek smarkiai, nes protekcionizmas ją mažina. Jei, viena vertus, mes patiriame smukimą dėl globalaus darbo pasidalijimo sumažėjimo, bet atveriam pasaulį laisvesnei prekybai, tai galbūt galime čia pasiekti tam tikrą balansą. Vėlgi, tokiems sprendimams reikia greičio ir drąsos, nes situacija keisis labai greitai.
Tuomet tai padės žmonėms prisitaikyti ir įgyvendinti sprendimus, nes verslo tikrai laukia nelengvi laikai. Bet jei bus galimybės pasinaudoti nišomis, pasitikiu žmonių kūrybiškumu.
– Ar turi pranašumų, kad esame santykinai nedidelė šalis su savo galimybe manevruoti nei kokiems vokiečiams?
– Žinoma, turime tų pranašumų. Kalbant apie ES muitų politiką, tai ji yra vieninga ir todėl mes plaukiojame tame dideliame laive. Dar vienas iš svarbių dalykų yra atvirumas dirbančiųjų žmonių atvykimui. Aiškinant aukščiausią ES praėjusių metų infliaciją Lietuvoje, nemažą vaidmenį suvaidina darbo jėgos trūkumas.
Įmonės prisipažįsta, kad vis labiau kėlė atlyginimus, tačiau darbuotojų nepadaugėjo. Paradoksas, kad trečiajame ketvirtyje Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) buvo visiškai nustojęs augti, nors mes galvojome, kad augame sparčiai. Pamatę realius infliacijos skaičius mes supratome, kad augimo nebuvo. Kodėl jo nebuvo? Tada juk nebuvo nei Kinijos krizės, nei kitų didelių trikdžių.
Įmonėms trūko darbo jėgos, atlyginimai augo, verslų kaštai augo, o didinti produkcijos apimčių fiziškai negalėjo. Svarbu nekartoti tų klaidų. Šiai dienai kaip tik ir ruošiamos įstatymų pataisos darbuotojų atvykimui iš kitų šalių, nes tai smogė Lietuvai per kainų augimą.
– Klausiant ekonomine prasme, ar tie 40 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos yra palengvėjimas?
– Smagu, kad tie žmonės trokšta dirbti ir kad nemokėdami kalbos tikrai sugeba gana greitai įsidarbinti. Čia įvyko tam tikras eksperimentas, nes visiškai atsisakyta visų darbo leidimų išdavimo procedūrų, kuriose įstringa ir Užimtumo tarnyba, ir Migracijos departamentas, ir užsieniečiai. Viskas išnyko, tai žmogus praktiškai gali pradėti dirbti nuo rytojaus.
Tai yra pliusas, bet, žinoma, daugiausia atvyko moterys, vaikai ir seneliai. Tuo pačiu matome, kaip svarbu atversti Migracijos departamento pajėgumus. Kol yra įmonės, kurios nestokoja žaliavų ir tos žirklės dar nelabai stipriai spaudžia bei yra pajėgumai dirbti našiai, tai svarbu, kad būtų dirbančiųjų.
