Apie ES ruošiamą šeštąjį sankcijų Rusijai paketą ir energetinės priklausomybės problemą „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo nuolatinis atstovas ES Arnoldas Pranckevičius.
– Jūsų nuomone, koks buvo tas lemiamas faktorius dėl kurio ES reakcija, jeigu galima pasakyti, į karą Ukrainoje pasidarė intensyvesnė?
– Aš manau, kad be jokios abejonės įvykiai Bučoje, Borodiankoje, Mariupolio apsiaustis ir humanitarinė tragedija, kuri dar iki šiol vyksta šiame mieste, sukrėtė mus visus ir buvo tie faktoriai, kurie padėjo įtikinti ir kitus kolegas čia, Briuselyje, elgtis dar ryžtingiau, daug greičiau ir priimti sprendimus, kurie, galbūt buvo sunkiai įmanomi anksčiau.
Tačiau, deja, mes per vėlai priimame sprendimus, kurių jau reikėjo prieš kelias savaites ar prieš mėnesį. Judame, tačiau judame ne taip greitai, kaip reikėtų ukrainiečiams.
Džiaugiuosi, kad einame išlaikydami ES vienybę su Jungtinių Valstijų (JAV) pagalba, su Didžiojo septyneto (G7) šalimis ir rodome Vakarų pasaulio vienybę labai sudėtingu laikotarpiu visam pasauliui.
– Kaip yra su ES vienybe šioje vietoje, turint omenyje Vengrijos, Austrijos pozicijas? Ar įmanoma įveikti tas nuomonių skirtis?
– Iki šiol pavyko įveikti. Tam ir yra ES, kad mes derintume savo pozicijas, kurios dažnai gali būti skirtingos, tam tikri interesai diktuoja skirtingus prioritetus. Tačiau galiausiai mes susitariame ir matome tose jau priimtuose sankcijų paketuose. Mums visada pavyko rasti išeitį tiek importuojant tą pačią anglį ar kalbant apie sankcijas dėl bankų, jūrų transporto.
Kiekvieną kartą buvo skirtingos pozicijos, buvo nelengva joms rasti bendrą vardiklį. Tačiau jau pavykdavo ir esu tikras, kad pavyks ir toliau. Šį savaitgalį pradėsime kalbą dėl šeštojo sankcijų paketo, dėl ypač jautraus naftos kausimo.
– Kalbant apie šeštąjį sankcijų paketą, kokią jo perspektyvą matote?
– Šį savaitgalį pradėsime konsultacijas tarp skirtingų narių ir skirtingose grupėse. Jeigu viskas bus gerai, kitą savaitę iš Europos Komisijos (EK) turėtume gauti konkretų pasiūlymą ir dėl jo sutarti tos savaitės bėgyje. Aš tikiuosi, kad tame pakete bus vienaip ar kitaip įvestas naftos draudimas ir dėl to jau esame kalbėję ne kartą ir kuo toliau, tuo daugiau valstybių narių palaiko šį embargą.
Klausimas tik dėl detalių: kokia bus apimtis, koks bus įgyvendinimo laikotarpis. Mes sieksime, kad būtų kuo didesnė apimtis ir ilgesnis įgyvendinimas, tačiau tame pakete turėtume pamatyti ir bankų bei didžiausių Rusijos bankų „desviftinimą“ ir jų areštavimą.
Be jokios abejonės, plėsime ir individų sąrašą, įtraukiamų oligarchų, šeimos narių ir kitų žmonių, kurie prisideda prie karo ir propagandos. Erdvės plėsti sąrašą yra ir judėti su šeštuoju paketu, kuris, kaip ir minėjau, imsis labai svarbaus ir skausmingo Rusijai naftos verslo, kuris Rusijai atneša daugiau pajamų nei dujų.
– Kurios iš tų priemonių, kurias galima įvesti artimiausiu metu, yra būtiniausios ir gali būti efektyviausios?
– Nafta turbūt yra ta priemonė, kuri yra prieinama ir gali būti efektyvi, ypač jei bus įgyvendinta greitai. Aišku, dėl dujų susitarti bus daug sunkiau. Dabar ir pati Rusija, ironiškai kalbant, padeda tam, nes rodo, kokia yra nepatikima partnerė ir naudoja energetiką, kaip ir anksčiau, kaip šantažo ir spaudimo priemonę.
Tai dar kartą visoms 27 valstybėms įrodo, kad reikia kuo greičiau atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos dujų ir naftos, tačiau su dujomis bus ne taip paprasta, nes yra dar devynios valstybės, kurios turi ilgalaikes sutartis su „Gazprom“ ar yra mažiau ar daugiau priklausomos nuo dujų tiekimo. Reikės rasti sprendimus, alternatyvas, solidarumą, kad joms padėtume greičiau pereiti nuo rusiškų dujų iki kitų šaltinių.
– Kalbant apie dujų atsisakymo terminą, koks tas terminas, jūsų akimis, yra tikėtinas ir ar įmanoma to pasiekti dar 2022-aisiais?
– Aš tikrai tikiuosi, kad pavyks padaryti dar šiemet. Aišku, kad skirtingos valstybės narės turi skirtingus skaičiavimus. Matome, kad ir pagrindinės ES euro zonos Vokietijos skaičiavimus, kad jie visišką atsijungimą planuoja 2027 m., atsijungimą nuo naftos šiemet.
Tačiau tai yra planavimas, sakyčiau, natūraliomis sąlygomis, bet mes turime karą, turime situaciją, kuri yra neordinarinė, turime Rusijos veiksmus, kurie yra nenuspėjami ir aš dėl to manau, kad tie žingsniai bus daug greitesni. Aišku, kad jie bus skausmingi, jie kainuos mums patiems, tačiau tam reikia pasiruošti.
Tai yra kaina, kurią mes turime mokėti, kad išvengtume didesnių pasekmių ir kad kiek daugiau sukeltume skausmo Rusijos režimui ir neleisti turėti papildomų finansų finansuoti brutalų karą Ukrainoje.
– Jeigu šiandien reikėtų spręsti dėl galutinio dujų atsisakymo, kaip manote, ar įmanoma ES surasti tą vieną poziciją?
– Viskas yra įmanoma, tai yra politinė valia. Per du mėnesius matėme dalykus, kurie buvo visiškai neįsivaizduojami prieš karą Ukrainoje: tiek Vokietijos sprendimą mokėti 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, tiek ES sprendimą užkardyti „Russia Today“, kad tai gali vienaip ar kitaip suvaržyti žodžio laisvę. Matome, kad karo sąlygomis yra ir neordinariniai sprendimai.
Niekada negalvojome, kad Suomija ir Švedija taip greitai kartu pradės derybų kelią link NATO narystės ir kad tai pakeis tokių neutralių valstybių požiūrį į bendrą saugumą.
Tad ir dėl dujų ir naftos mes matome tektoninį lūžį, kuris mechaniškai jau yra įvykęs – visos sostinės suprato, kad ši priklausomybė yra be galo žalinga ir pavojinga joms pačioms bei kad reikia tuo atsikratyti.
Dabar yra diskusija tik dėl laikotarpio, dėl mobilumo ir kaip tai padaryti su didžiausiu skausmu Rusijai ir mažiausiu ES.
– Kaip tai galėtų būti finansuojama ir kiek finansuojama valstybių vidaus ištekliais, kiek visos Europos bendrijos mastu?
– Solidarumas čia yra svarbu. Žinoma, kad tiesiogiai sankcijų poveikis yra kompensuojamas ir visos valstybės supranta, kad jos prisiima tų sankcijų kainą. Tačiau EK ir ES gali kitaip padėti. Tarkime, per skirtingą suskystintų dujų kofinansavimą, terminalų statybų, kurių yra nemažai projektų ir kurie yra akseleruojami tiek per bendrų dujų, elektros jungčių spartinimą.
Yra europiniai projektai ir europiniai biudžetai, kurie gali padėti ES dar greičiau sukurti bendrą ir vieningą energetikos rinką bei garantuoti, kad nėra energetikos skolų ir kartu investuoti į bendrą solidarumą – sutarti dėl bendrų dujų saugyklų, taip pat ir dėl bendrų dujų pirkimo, kad krizės atveju galėtume vieni kitiems padėti rasti alternatyvas. Pavyzdžiui, dabar graikai padeda bulgarams ir pan.
Mes turime labai daug įrankių ES viduje, kurie šioje situacijoje gali sukurti vieną energetikos rinką, investuoti į atsinaujinančius išteklius, alternatyvius šaltinius.
– Šita transformacija ir greitas perėjimas nuo rusiškų dujų prie kitų energetikos šaltinių. Tai žaliajai transformacijai padės, pakenks ar nepaveiks?
– Aš manau, kad trumpuoju laikotarpiu šiek tiek pristabdys, nes tiek dujų poreikis, tiek iš dalies ir naftos – išaugs. Tačiau ilgainiui mūsų energetinei nepriklausomybei ir mūsų investicijoms į atsinaujinančią energetiką padės. Tad, manau, kad žaliasis kursas išlos ir įgyvendins savo tikslą 2050 m. Europai tapti klimatui neutralia ekonomika.
Keleri metai bus nelengvi, nes reikės ieškoti būdų, kaip pakeisti rusiškas dujas ir naftą bei sudaryti kuo mažesnius kaštus Europos ekonomikai. Ilgainiui tai yra gera žinia ir ilgainiui žaliasis kursas yra Putino režimui vienas iš didžiausių priešų.
– Kokios trukmės yra visas šis poveikio Rusijai ir jos režimui projektas?
– Sakyčiau, kad dėl rusiškos naftos ir dujų pokytį Rusijai turėtume matyti šiemet, kitąmet ir po kelerių metų. Ji tikrai neturės galimybių taip greitai persiorientuoti ir rasti naujas rinkas. Čia labai svarbus ir globalus veiksmas, todėl buvo labai svarbi Ursulos von der Leyen misija Indijoje, pokalbiai su valstybėmis, kad jos nepadėtų apeiti Rusijai šių sankcijų ir kad tas sankcijų poveikis būtų tik didesnis.
Aišku, labai svarbus dialogas su valstybėmis Artimuosiuose Rytuose ir kitur apie globalių tiekimo grandinių pagalbą ES.
– Kaip įsivaizduojate, koks galėtų būti tas lūžio momentas, nuo kurio ES šalys gali galvoti apie sankcijų judėjimą kita kryptimi?
– Tikrai nemanau, kad laikas apie tai diskutuoti ir tikiuosi, kad tokios diskusijos nepradėsime dar ilgai, nes sankcijos įvedamos su karu Ukrainoje ir bet kokia jų peržiūra bus sąlygota Ukrainos sėkme atgaunant teritorijas, kurios yra okupuotos.
Tai yra pirminė ir svarbiausia sąlyga, tačiau ES yra labai rimtai nusiteikusi dėl karo nusikaltimo tyrimo ir dabar yra dirbama su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu ir specialiuoju prokuroru, kuris veda tyrimą. Tarp kitko, Lietuva ir Lenkija yra tos valstybės, teikiančios daugiausia pagalbos šiai ekspertizei ir tyrimui. Iš esmės, karo pasekmių klausimas bus ilgalaikis, kaip ir Ukrainos atstatymo klausimas.
Šiuo metu Briuselyje mes pradėjome diskusiją su EK dėl ilgalaikio ES fondo Ukrainai, kuris bus istorinio dydžio ir padės Ukrainai ne tik rekonstruoti miestus po karo, bet ir įgyvendinti reformas, reikalingas ES narystei ir jos kandidato statuso tvirtinimui.
– Kaip galėtume apibrėžti esminį sankcijų, kitų priemonių tikslą: ar kaip karo pabaigą, ar kaip režimo žlugimą Rusijoje?
– Sankcijos turi įvairų poveikį, bet nėra atsakymas į šiuos klausimus, jos galbūt galėtų turėti atgrasomąjį poveikį karui, tačiau karui prasidėjus poveikis abejotinas, nes akivaizdu, kad jos gali pakeisti Putino sprendimą toliau kariauti, tačiau jos turi kitą poveikį – kiek įmanoma labiau sukelti kainą, suduoti smūgį Rusijos ekonomikai, sumažinti pinigų kiekį Rusijos biudžete tam.
Tai yra tie dalykai, kurių mes tikimės iš sankcijų, tačiau neužmirškime, kad sankcijos yra vienos iš daugelio aspektų. Turbūt svarbesnis aspektas yra karinė pagalba Ukrainai, kuri yra pagrindinis prioritetas šiandien.
