Tokios aukštos infliacijos Lietuvoje nebuvo net 2008 metais ekonominio perkaitimo metu (tuo metu infliacija Lietuvoje siekė „vos“ 12,5 proc.), o pastarąjį kartą tokius skaičius, pasak ekonomisto, regėjome tik 1996 metais (prieš 26 metus).
„Kas išaugino infliaciją Lietuvoje iki 21 proc.?
1. Energetinės prekės (degalai, gamtinės dujos, elektros ir šiluminė energija), kurių kainos per metus išaugo net 67,5 proc. (sparčiau energetinių prekių kainos augo tik Estijoje) ir bendrą infliaciją išaugino 8,2 proc. punktais.
Tokį spartų energetinių kainų augimą Lietuvoje lemia pasirinkta infliacijos pasekmių mažinimo strategija, kuria yra siekiama didinti gyventojų pajamas (pvz. NPD, pensijų, vaiko pinigų padidinimas), bet ne dirbtinai mažinti energetinių prekių kainas (pvz. mokesčių degalams mažinimas ar kainų „įšaldymas“).
Dauguma ekonomistų sutaria, kad Lietuvos strategija yra tvaresnė – juolab, kad sunku numatyti kiek dar tęsis Rusijos ir Europos Sąjungos energetinis karas ir kiek lėšų dar prireiks dirbtiniam energetinių prekių kainų mažinimui.
Dėl to šalys, kurios ėmėsi mažinti energetinių prekių kainas (pvz. Vengrija) šiuo metu susiduria su itin dideliais iššūkiais (energetinių prekių kainų infliacija Vengrijoje siekia vos 7 proc., tačiau kainų subsidijavimas išbalansuoja Vengrijos viešuosius finansus.
Energetinių prekių kainų augimas liepos mėn. dar labiau paspartės dėl išaugusių elektros ir gamtinių dujų kainų, tačiau geroji žinia yra ta, kad kitais metais, išsikvėpus energetinių kainų šuoliui (ir ES-Rusijos energetiniam karui), energetinių prekių infliacija Lietuvoje bus mažesnė nei ES vidurkis (lažinuosi, kad dėl to 2023 ir 2024 metais Lietuvoje bendra infliacija bus mažesnė nei Vengrijoje).
Be to, labai tikėtina, kad kitų metų antroje pusėje energetinių kainų augimas taps neigiamu, o tai mažins bendrą infliacijos lygį Lietuvoje (yra didelė tikimybė, kad 2023 m. antroje pusėje Lietuvoje bus defliacija).
2. Beprecedentis (ir visus nestebinęs) maisto ir gėrimų kainų šuolis. Metinis maisto ir gėrimų kainų augimas Lietuvoje birželio mėn. pasiekė 28,5 proc. ir buvo sparčiausias visoje Europos Sąjungoje (Estijoje maisto ir gėrimų kainos kilo 19,2 proc., Latvijoje – 22,0 proc.).
Maisto kainų šuolį lėmė trys veiksniai: a) pabrangusios žaliavos, kurios padidino gamybos kaštus b) plačiai atvertos vartotojų piniginės, kurios leido išaugusius gamybos kaštus perkelti galutiniams vartotojams ir c) tam tiktų prekių cikliški kainų šuoliai pvz. bulvių kaina yra ~70 proc. didesnė nei prieš metus.
Visgi, pasaulinės maisto kainos nuo 2022 m. gegužės mėn. ženkliai sumažėjo, tad maisto kainų augimas jau artimiausiu metu (2022 m. rudenį) turėtų sustoti, o 2023 metų antrąjį pusmetį galime sulaukti ženklesnio kainų kritimo (ypač kai kurių produktų, kurių kainos nepagrįstai išaugo).
3. Dviženkliu greičiu augančios paslaugų kainos, kurias augina sparčiai didėjantys atlyginimai. Visgi, dėl santykinai nedidelio svorio lietuvių vartojimo krepšelyje, paslaugų kainų augimas bendrą infliaciją Lietuvoje išaugino vos 3,5 proc. punktais.
Kitais metais, tikėtina, kad paslaugų kainos ir toliau augs gana sparčiai (galbūt ne dviženkliu greičiu, bet augimas sieks arti 10 proc.), juolab, kad minimalų darbo užmokestį planuojama didinti net 19 proc.
Visgi, jei 2023 metų antroje pusėje energetinių prekių ir maisto kainų augimas panirs į neigiamą teritoriją (tikėtinas scenarijus), bendras kainų augimas Lietuvoje sieks vos kelis procentus, o galbūt – taip pat panirs į neigiamą teritoriją. Tad vietoje ~20 proc. siekiančios infliacijos šią vasarą, kitą vasarą į Lietuvą gali sugrįžti defliacija.
4. Kitų prekių (pramoninių) poveikis bendram kainų augimui nėra didelis ir siekia 3,1 proc. Dalies pramonių prekių kainos auga nežymiai pvz. apranga ir avalynė Lietuvoje per metus pabrango vos 1,6 proc.“ – rašo Ž.Mauricas.
