Rinkimų svaigulys ir politikų noras bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje galėjo būti viena priežasčių, kodėl Vilnius iki šiol vis dar sėdi ant dujų adatos.
Dėl to ir visi ankstesni miesto valdžios sprendimai arba jų vengimas šiandien gali atrodyti nei ekonomiškai pagrįsti, nei teisingi, greičiau padiktuoti savanaudiškų tikslų ar buvusių baimių.
Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Vilniaus politikai ilgus metus per daug nesuko galvos, kaip miestą ir jo gyventojus išvaduoti nuo dabartinės priklausomybės.
Nenoro iš esmės pertvarkyti nuo dujų priklausomo sostinės šilumos ūkio kaina šiandien akivaizdi kaip niekada, bet ji kol kas kirto tik per vartotojų kišenes.
Sostinės valdžia – ir dabartinė, ir buvusios – savo kaltės dėl to nemato, nors kitų miestų gyventojai jau seniai džiaugiasi gerokai mažesnėmis sąskaitomis už biokuro katilinėse pagamintą šilumą.
Kodėl Vilnius, kuriame jau praėjusį šildymo sezoną šiluma buvo keliskart brangesnė nei Kaune ar Panevėžyje, vis dar neturi alternatyvos brangstančioms dujoms?
Jeigu žvelgtume tik į kelerius pastaruosius metus, viskas atrodytų gana aišku.
Už naujos Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektą atsakinga valstybės kontroliuojama „Ignitis“ grupė, kaip sako buvęs Vilniaus vicemeras, dabartinis Seimo vicepirmininkas V.Mitalas, iš privataus sektoriaus yra perėmusi geriausią premijų bei dividendų pasidalijimo praktiką, bet kai reikia prisiimti atsakomybę už jėgainės statybas, šis monstras susiurbia prasčiausias valstybės valdomo sektoriaus praktikas.
Panašu, „Ignitis“ nei šilta, nei šalta, kad projektas vėluos, o vilniečiai ir toliau šildysis brangiomis dujomis ar aplinką teršiančiu ir žmonių sveikatai pavojingu mazutu.
Juk įspūdingos į padebesius keltų įmonės vadovų algos bei premijos nuo to nemažės.
Ekspertai įsitikinę, kad viskas galėjo būti kitaip, jei daugiau kaip prieš dešimtmetį būtų buvęs išgirstas Vilniaus šilumos ūkį nuomojusios prancūzų kompanijos „Dalkia“ (dabar – „Veolia“) siūlymas visiškai atsisakyti dujų ir pereiti prie biokuro.
Užsienio verslininkai šiai konversijai planavo skirti pusę milijardo litų. Vienintelis prancūzų prašymas buvo verslo stabilumo garantija.
Bet įsikišo šalies politikai, tarp jų prezidentė D.Grybauskaitė, kuri ypač mėgo postringauti apie šilumos ūkyje esą veikiantį klastingą ir godų privatų verslą.
Po tokių kalbų Vilniaus politikai atmetė tuomečio konservatorių mero V.Navicko teiktą projektą. Sakoma, kad ne be pačios Vyriausybei tuo metu dirigavusių konservatorių vadovybės pastangų (beje, būtent konservatoriai labiausiai prisidėjo, kad būtų sužlugdytas ir kitas perspektyvus projektas – LEO LT).
Šiaip ar kitaip, tuomet su žemėmis buvo sumaišyta ir prancūzų bendrovė, nors, kaip pažymi energetikos ekonomistas V.Jankauskas, iš Vilniaus išvyta „Veolia“ kuo sėkmingiausiai šiandien veikia kaimyninėje Lenkijoje. Ten ji laikoma įvairiausių naujovių flagmane.
Vėliau į mero kėdę grįžęs A.Zuokas dar mėgino reanimuoti prancūzų planus, buvo suradęs ir kitų investuotojų, prie Gariūnų netgi įkasė naujos jėgainės statybų pradžią žyminčią kapsulę.
Bet tada bet kokioms privačioms investicijoms šilumos ūkyje ėmė priešintis A.Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė. Politikas to neneigia, nors rimbo D.Grybauskaitės rankose tikina nepastebėjęs.
Buvęs socialdemokratų premjeras aiškina, jog kogeneracinės jėgainės statybų projektas esą buvo patikėtas valstybės įmonei tik todėl, kad privatininkai nešokdintų valdžios dėl mažesnių šildymo kainų.
Valstybės rankose atsidūręs ir A.Butkevičiaus Vyriausybės perpakuotas projektas vėliau ėmė kliūti kitiems.
Antai S.Skvernelis pradėjo reikšti abejones, ar šalia Gariūnų statomai jėgainei užteks atliekų, ar nereikės jų importuoti. Tuometis valstiečių premjeras nuogąstavo ir dėl galimos taršos.
Priešintis šiam objektui S.Skvernelis ir jo komanda savo rinkėjams buvo įsipareigoję dar prieš rinkimus į Seimą. Gali būti, kad kylanti jėgainė, kurioje šiluma bus gaminama deginant ir atliekas, galėjo sugadinti ir vaizdą pro paties politiko namų langus.
Todėl kiek stebina dabartiniai ekspremjero bendražygių užmojai rudeniop imtis parlamentinio tyrimo ir aiškintis, kodėl Vilniaus valdžia neužtikrino sklandaus perėjimo prie biokuro.
Apie tokį tyrimą prakalbo parlamentarai T.Tomilinas ir L.Savickas. Pastarasis taikosi į Vilniaus mero kėdę. Panašu, kad dėl jos gali kovoti ir nesusidorojantis su energetikos problemomis dabartinis sostinės vicemeras konservatorius V.Benkunskas.
Būtent šis konservatorių atstovas jau ne vienus metus yra atsakingas už sostinės šilumos ir energetikos ūkį, todėl laukia intriguojanti rinkimų kova ir nuožmi kaltininkų paieška. Ar ji tikrai reikalinga?
Kaip įprasta tokiais atvejais, vieni entuziastingai tam pritaria, kiti skeptiški – esą jokie tyrimai vilniečių nesušildys ir išaugusių sąskaitų nesumažins.
Be to, daugeliui ir be parlamentarų tyrimo esą aišku, į kurios partijos būstinę žiemą derėtų siųsti išaugusias sąskaitas.
Juokas juokais, bet ir vėl kyla rizika, kad dėl rinkimų ir juos lydinčių politinių žaidimų Vilnius ant dujų adatos gali likti dar ilgiau.
