Viena gražiausių miesto legendų – apie du mylimuosius, kuriuos protėviai išskyrė, tačiau jų meilė buvo tokia stipri, kad galiausiai, tapę upėmis, jie susitiko Nemuno ir Neries santakoje, o toje vietoje žmonės pastatė meilės aukurą ir įkūrė miestą Kauną.
Šių laikų legendos apie Kauną kiek kitokios. Pašiepiant kauniečių meilę automobiliams ir asfaltui, juokaujama, kad užbetonavus ir išasfaltavus Nemuną būtų nutiesta plačiausia ir greičiausia autostrada iki pat Nidos.
Tarpukariu Nemune ties Kaunu vyko intensyvi laivyba – čia kursavo daugybė didelių ir mažų keleivinių ir krovininių laivelių. Daugeliui žmonių Nemunas buvo patogus susisiekimo kelias su Kauno apylinkėmis.
Pasaulis keitėsi, buvo tiesiami nauji keliai, daugėjo automobilių, laivybos reikšmė menko. Pastačius Kauno hidroelektrinę, laivyba Nemune nebeteko savo aktualumo ir beveik visiškai sunyko.
Svarbi priežastis – Nemuno gylio sumažėjimas. Pasak laivų kapitonų, didesniu laivu Nemunu iki Kauno nėra paprasta atplaukti, tinkamas gylis laikosi iki Jurbarko, o toliau jau kaip dievas duos.
Tiesa, į Nidą sėkmingai jau antrus metus kursuojanti „Raketa“, kurios reisai atgaivinti po 25 metų pertraukos, įrodo, kad labai norint ir turint patirties, laivybą Nemunu galima sėkmingai vykdyti.
Tačiau „Raketa“ plaukia tik iki prieplaukos prie buvusio klubo „Combo“, esančio prieš Nemuno ir Neries upių santaką.
Pasak laivybos specialistų, gylio iki prieplaukų, įrengtų prie Vytauto bažnyčios, didesniems laivams taip pat pakanka, tačiau nuplaukti per visą miestą iki pat hidroelektrinės užtvankos – niekaip nepavyks. Gylio Nemune pakanka maždaug iki Nemuno salos, bet ir tuo rizikuoti retas kapitonas išdrįstų.
Situacija Neryje dar prastesnė, į ją įplaukti gali tik laivai plokščiu dugnu, toks vienas pramoginis kartais paplukdo smalsius turistus, bet tokios ekskursijos – retos ir nereguliarios.
„Upės, kuriomis nevyksta laivyba, yra mirusios upės“, – liūdnai sako Kauno kapitonai.
Vienas gražiausių iki šiol įvykusių Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 renginių – Santakos misterija, kurios veiksmas vyko Nemune.
Jo metu upėje ant vandens senose baržose buvo įrengtos dvi didelės scenos, o dalis atlikėjų pasirodė Nemunu plaukiančiuose laiveliuose, lydimi didesnių ir mažesnių laivybos palydų.
Stebėti šio šou susirinko tūkstančiai kauniečių. Nors oras buvo vėsus ir drėgnas, upių artuma pritraukė žmones, dauguma po reginio neslėpė teigiamų emocijų.
„Pirmą kartą Kaune buvau taip arti upės – jaučiau jos kvapą, gyvybingumą, labai patiko“, – tokių ir panašių reakcijų galima buvo išgirsti ne vieną.
Tačiau brangus šou pasibaigė ir nežinia, ar kas kada nors ras tokių lėšų jį pakartoti.
Kita vertus, jei miestiečiams taip patiko, gal miestui reiktų irgi susimąstyti ir įrengti stacionarią sceną bei renginiams arčiau upių skirtą infrastruktūrą? Kol kas net panašių į tokias idėjas nesigirdi.
Atvirkščiai, bandymas Nemuno saloje išvystyti vasaros renginių erdvę „Pakrantė“, panašu, gerokai priblėso dėl saloje užvirusių statybų, o ir aiškumo, ar atsiras koncertinei veiklai patraukli stabili vieta saloje arčiau upės, – nėra.
Kol kas visa Nemuno sala yra paversta didele statybviete, baigiamas įrengti plaukimo baseinas, statoma Mokslo sala, tad atsakymo, ar šioje vietoje kauniečiai bent kiek priartės prie Nemuno teks lukterėti.
Iki šiol saloje tokių priėjimų beveik nebuvo, o per sausrą nusekus upės vagai, nė šuo nebegalėjo pasiekti vandens. Nuo Nemuno visus gyvus padarus vasaromis skyrė klampi dumblo juosta – ir jokių lieptelių ar takelių vandeniui pasiekti.
Kiek teko pastebėti, dauguma upes turinčių Europos miestų labai vertina šią gamtos dovaną. Gerų pavyzdžių nereikia toli ieškoti, pakanka užmesti akį, kaip erdvės prie Neries vystomos pačiame Vilniaus centre prie Baltojo tilto.
Kaune neseniai baigtas tvarkyti Santakos parkas, deja, žmogaus niekaip prie upių nepriartino. Atnaujinti tie patys nuo upių nutolę takeliai, suoliukai ir vėl sustatyti taip, kad žmonės sėdi nugara į vandenį, tinklinio aikštelės ir paplūdimys – tik idėjos imitacija.
Neseniai teko plaukti baidare Nerimi. Pasak organizatorių, jau kelinti metai nebelikę ne privačių vietų, kuriose galima būtų laisvai atsivežti baidares ir išplaukti be mokesčio.
Nuogąstaujama, kad ir už prisišvartavimą Kaune teks greitai susimokėti. O kai taip viskas apsunkinta, ketinama šios reguliarios veiklos apskritai atsisakyti.
Šioje vietoje net arkliui aišku. Jei nėra pasiūlos – nebus ir paklausos. Žmonės nori plaukti upe, kai mato laivą. Ir kažin ar užsinorės plaukti laivu visiškai tuščioje upėje.
Gražių kalbų ir idėjų, kaip galėtų atgyti Kauno upės, girdėti jau ne vieną dešimtmetį, bet realių darbų – nulis. Apie tai kalba urbanistai, visuomenininkai, politikai, tačiau galiausiai viskas nuslūgsta lyg kritęs gylis upėse.
Tam, kad žmogus priartėtų prie upės, visų pirma reikia mąstymo pokyčio, o tada – naujos įtraukios infrastruktūros.
Laikinos kavinės paviljono, prieplaukos bent mažiems laiveliams, keleto staliukų, suoliukų, apšvietimo, muzikytės.
Žmogus traukia žmogų, o per šią trauką atsiranda veiksmas. Jo tikrai labai trūksta Kaune prie upių.
