Negali kelti kainų
Anksčiau energijos kaštai sudarydavo iki 10 proc. gaminio savikainos, o dabar sudaro apie 20–25 proc. ir dar daugiau, skaičiuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinė direktorė Asta Tumaitytė.
Tačiau kiek dėl to pakils kainos, ji sako negalinti pakomentuoti. A.Tumaitytės teigimu, ši gaminio savikainos dalis dabar gamintojams „nueina“ į nuostolius – kadangi kainos klientams yra patvirtinamos prieš gerą pusmetį, galimybės perkelti išlaidas jiems nėra.
„Verslai ieško išeičių, jungia taupymo režimą – kai įmanoma, stabdo gamybą tam tikru metu, kada energija yra brangiausia; kai kurios įmonės investuoja į energijos taupymo priemones, saulės elektrines, alternatyvią energetiką, efektyvesnius įrenginius“, – portalui lrytas.lt dėstė ji.
Bet šio staigaus energetikos kainų šuolio subalansuoti vien įprastomis taupymo priemonėmis nepavyks, tikina A.Tumaitytė. Verslui reikia valstybės paramos išgyventi šią žiemą, be jos įsikišimo įmonėms išsilaikyti vargu, ar pavyks.
„Taip, ilgalaikes investicijas valstybė žada, įmonės planuoja jomis naudotis, bet tam pirmiausia reikia išgyventi šią žiemą. Apyvartinės lėšos yra išsekusios – įmonės nespėjo atsistatyti po pandemijos, o jau susidūrė su išaugusiais energijos kaštais“, – aiškino LATIA generalinė direktorė.
„VMG grupės“ generalinis direktorius Egidijus Mockus portalui lrytas.lt skaičiavo, kad elektros kaštams išaugus penkis kartus, prekių pagaminimo savikaina dėl energetikos kainų brangimo vidutiniškai išaugo apie 20 proc.
Vis dėlto, pasak jo, kadangi grupė veikia globaliai ir konkuruoja su pasaulinės rinkos tiekėjais, norėdama išlaikyti konkurencingumą negali šių kaštų perkelti pirkėjams, tad ją neša pati.
„Nuosekliai ieškome efektyviausių būdų, kaip sumažinti gamybos kaštus: investuojame į naujų technologijų diegimą, saulės elektrinių instaliavimą. Tiesa, jų naudą pajusime tik ilguoju laikotarpiu.
Būtent todėl šiuo metu reikia greitų valstybės sprendimų dėl elektros kainos reguliavimo, šios kainos atsiejimo nuo dujų kainos, greitų investicijų į tinklo infrastruktūrą bei greitesnio leidimų ir techninių sąlygų išdavimo investicijoms į vėjo ir saulės energijos pajėgumus Lietuvoje.
Jei su šiais sprendimais bus uždelsta, to pasekmes pajus net ik atskiros kompanijos, bet reikšmingai nukentės ir visos šalies ūkis bei investicinis patrauklumas“, – aiškino E.Mockus.
Įmonės stabdo veiklą
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Vidmanto Janulevičiaus teigimu, įmonės šiandien sprendžia išlikimo rinkoje klausimą ir deda maksimalias pastangas, kad nenutrauktų veiklos. Situacija jau dabar labai įtempta, bet pikas dar nepasiektas.
„Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje ir sukeltos krizės elektros energija išbrango apie penkis kartus ir dar gresia padidėti. Pavyzdžiui, iki krizės elektra, kalbant apie pramonės vidurkį, viso produkto sudėtyje sudarė nuo 5 iki 25 proc., o dabar – didžiąją dalį.
Pramonė, ypač imli energijai, neturi galimybių kelti galutinio produkto kainos tiek, kiek pabrango energijos sąnaudos įmonių savikainoje. Taigi kenčia pramonės konkurencingumas tarptautinėse rinkose, dalis įmonių generuoja nuostolį, yra priverstos mažinti gamybos apimtis ar net stabdyti veiklas, trumpinti darbo laiką ir kitaip karpyti planuotas išlaidas.
Šiuo metu jau pradedame dešimtimis skaičiuoti apdirbamosios pramonės vidutines Lietuvos įmones, kurios dėl aukštų energijos kainų yra sustabdžiusios ar pristabdžiusios veiklą“, – portalui lrytas.lt komentavo LPK prezidentas.
Pasak jo, nors verslas supranta, kad daug kas yra nulemta išorinių sprendimų ir geopolitinių veiksnių, tačiau dabartinėje neapibrėžtam laikotarpiui susiklosčiusioje situacijoje dėl itin aukštų energijos kainų verslui reikalinga parama, garantijos ir aiškumas dėl nuosavos generacijos galimybių – labai svarbu nedelsti.
„Vienas iš galimų greito reagavimo pasiūlymų būtų valstybės garantijos teikimas, įsipareigojant padengti dalį kainos, jeigu ji nukristų žemiau įmonės ir tiekėjo sutartyje numatytos užfiksuotos ribos. Siūlytume užfiksuoti 25–30 centų už kWh elektros kainą ne mažiau nei penkeriems metams ir tokiu būdu susimažinti rizikas – tiek įmonėms, tiek valstybei perpus pasidalinti tą kainos kritimo naštą.
Jeigu kaina nekris ir išsilaikys, būsime išlošę, o kritimo kainą galėtume pasidalinti – pusę verslo įmonės prisiima, pusę valstybė, ir tada nereikia jokių subsidijų“, – siūlo V.Janulevičius.
Visgi esminis ir tvarus sprendimas Lietuvos energetiniam saugumui energetikos krizės kontekste – elektros generacijos pajėgumų Lietuvoje vystymas, teigia jis.
„Valstybė žada verslui lengvatines paskolas savo elektros gamybos šaltiniams įsirengti, tačiau tam reikia spręsti biurokratinės, technines ir kitas kliūtis atsinaujinančios energetikos plėtrai, tobulinti teisinę bazę, siekiant užtikrinti paramos investicijoms prieinamumą.
Kol kas valdžios smagračiai sukasi lėtai, trūksta komandinio darbo. Kiekviena ministerija bando išspręsti savo klausimą savaime, o norėtųsi, kad vyktų komunikacija tarp Finansų ministerijos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Energetikos ministerijos, Aplinkos ministerijos, kad būtų bendri posėdžiai, bendras supratimas, nes jos visos bendrai valdo biudžetus“, – kalbėjo LPK prezidentas.
Taupymas negelbėja
SBA grupės viceprezidentė Jolanta Grašienė portalui lrytas.lt skaičiavo, kad energijos kainos grupės įmonėms pašoko daugiau nei dešimčia kartų. Pavyzdžiui, už elektrą prieš pusantrų metų mokėta 39 eur/MWh, o dabar mokama 480 eur/MWh. Dujos, kurių daugiausiai naudoja grupės tekstilės įmonės, pabrango daugiau nei trylika kartų – iki 234 eur/MWh.
„Vien tik taupymu ir gamybos efektyvumu tokio kainų šuolio amortizuoti jau negalime. Todėl su klientais peržiūrime produkcijos kainas. Šis procesas užtrunka, todėl prekių kaina galutiniam vartotojui koreguosis su tam tikru delsimu.
Pasakyti, kiek konkrečiai ir kada didės baldų, kuriuos gamina grupės įmonės, ar tekstilės ir vilnos gaminių, gaminamų „Utenos trikotaže“ kainos, prognozuoti sudėtinga. Tai priklausys nuo derybų su klientais, taip pat energijos kainų korekcijų tempo ateityje, situacijos pasaulio rinkose. Tačiau faktas, kad brangi energija išaugins ir produktų kainas“, – aiškino ji.
Pasak J.Grašienės, jau kurį laiką grupė dirba įjungusi maksimalų taupymo režimą, kad galėtų suvaldyti eksponentinį išlaidų augimą.
„Pirmiausiai diegiame automatizacijos sprendimus, kurie leidžia gamybos procesų metu technologinėms linijoms daug tiksliau patiekti energetinius resursus ištraukiamajai ventiliacijai, suspausti orui ar vakuumui. Tokiu būdu energija naudojama tiksliau – kada reikia ir kiek reikia.
Planuojant gamybą vienu iš svarbių kriterijų tapo elektros kaina. Tomis valandomis, kai biržoje ji pasiekia piką, atliekame įrangos profilaktikos darbus, suplanuojame darbuotojų poilsio pertraukas, laikinai stabdome labiausiai energijos reikalaujančius procesus“, – pasakojo grupės viceprezidentė.
Grupė taip pat investavo į energijos monitoringo sistemą, kad žinotų, kur ir kada didžiausias elektros poreikis, todėl dabar jos sąnaudas gali matuoti viso proceso ir net gaminio lygyje.
Geresnių taupymo rezultatų pasiekta ir dėl specialia mokymų programa skatinamų darbuotojų įsitraukimo, kurie nedirbančią įrangą perjungia į laukimo režimą, išjungia apšvietimą per pertraukėles ir kitaip šeimininkiškai naudoja resursus.
Grupė priėmė ir strateginį sprendimą tęsti investicijas į nuosavus atsinaujinančios energijos gamybos pajėgumus. Šiuo metu saulės jėgainė veikia ant „Klaipėdos baldų“ stogo ir joje pagaminama 7–8 proc. gamykloje suvartojamos elektros energijos.
„Jos rezultatais esame patenkinti, todėl šią jėgainę planuojame plėsti. Saulės kolektorius numatėme įrengti ir ant kitų baldų bei tekstilės gamybos įmonių stogų. Įgyvendinus projektą bendra saulės jėgainių galia gali siekti iki 18 MW, o tai leistų patenkinti maždaug 20 proc. energijos poreikio.
Bet įgyvendinant taupymo priemones sutaupyti pavyko vos dešimtadalį energijos, o kainos išaugo dešimčia kartų, tad taupymas problemos spręsti iš esmės nepadeda. Todėl reikia valdžios lyderystės ir staigių bei ryžtingų sprendimų“, – apgailestavo J.Grašienė.
Aukštos kainos išeis į gerą
Bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė–Pikčienė portalui lrytas.lt komentavo, kad infliacija Lietuvoje yra viena didžiausių ES dėl energetikos kainų padidėjimo, mat būtent energetikos žaliavos sudaro pagrindinę infliacijos dedamąją.
„Nėra nei prekės, nei paslaugos, kurios gamybos ar tiekimo procese nebūtų naudojami degalai, dujos, elektra. Dabar yra tas momentas, kai aukštos energetikos kainos verčia šalis ir gamintojus investuoti į atsinaujinančią energetiką.
Bet šios aukštos energetikos kainos vėliau visai Europai išeis į gera, nes padės atsijungti nuo agresyvios Rusijos energetikos išteklių. Turėsime gerokai daugiau atsinaujinančios energetikos šaltinių, o tai yra labai teisinga kryptis. Tos aukštos energetikos kainos būtent judėjimą ta kryptimi ir paspartina. Iš šios situacijos išeisime gerokai tvirtesni energetine prasme“, – mano ji.
Tačiau šiuo metu ypač pramonine gamyba užsiimančios įmonės, pasak ekonomistės, yra atsidūrusios gana sudėtingoje situacijoje – iš vienos pusės, jos perka žaliavas aukštomis kainomis, iš kitos pusės, pardavimų lūkesčiai neria žemyn ir galimybės plėtrai yra labai ribotos. „Dabar situacija yra labai sudėtinga ir verslui laisvės manevruoti nėra daug“, – pastebi ekonomistė.
Visgi recesinės nuotaikos keičia vartotojų ir įmonių lūkesčius, o tai mažina žaliavų paklausą, dėl ko jų kainos jau pradėjo koreguotis, atkreipia dėmesį ji. Žaliavų rinkoje žaliavos, išskyrus energetines, yra gerokai atpigusios. Taip pat atpigo ir transportavimo paslaugos, nors dar šių metų pradžioje buvo fiksuojami nauji jų kainų rekordai.
Ragina nebijoti recesijos
I.Genytė–Pikčienė įspėja, kad dabartinėmis aplinkybėmis valstybei reikėtų galvoti apie tam tikrą paramą verslui. „Per pandemiją irgi patyrėme sunkiai prognozuotą, netikėtą šoką. Dabar karas Ukrainoje ir ši energetikos krizė vėl yra šokas, kuris Lietuvos ekonomikai yra gerokai skausmingesnis nei pandemija.
Reikėtų padėti įmonėms, kurios turi sveikus verslo modelius, bet tiesiog nėra pratusios veikti prie tokių aukštų energetikos kainų.
Jeigu bankrutuos sveikos ir konkurencingos įmonės tiesiog nesugebėjusios suvaldyti savo sąnaudų ir šios energetinės krizės įtakos, tai nuo nulio atsistatyti atskiroms pramonės šakoms bus labai sudėtinga. Tad geriau tos struktūros, kurią turime dabar, neiššvaistyti, o išlaikyti, kad mūsų ekonomika galėtų toliau vystytis“, – aiškina ji.
Visgi niūriausiais scenarijais ekonomistė dalintis nelinkusi. Pasak jos, itin niūrų scenarijų išgyvenome 2009 metais, kai krizei buvome visiškai nepasiruošę, ją pasitikome turėdami išpūstą NT, skolinimo, kreditų burbulą, taip pat kai valstybė gyveno ne pagal savo kišenę, išlaidavo gerokai daugiau nei kad gaudavo pajamų.
Tad natūralu, kad anuomet tokioje pažeidžiamoje pozicijoje mus išorinis šokas paveikė labai stipriai. „Bet dabar visi šie minėti rodikliai atrodo visai neblogai – tiek įmonių, tiek gyventojų skolos nėra didelės. Gyventojai turi daug indėlių, santaupų, o valstybė, nepaisant pandemijos iššūkių, savo viešuosius finansus sugebėjo suvaldyti visai tvariai.
Recesija yra toks natūralus ciklinis laikotarpis ekonominėje raidoje, tad jo labai bijoti ir tikėtis kažkokios apokalipsės tikrai nereikėtų. Tiesiog bus šiek tiek sunkiau, turime sutelkti daugiau jėgų, kad kuo geriau ištvertume šią žiemą“, – įsitikinusi I.Genytė–Pikčienė.
