Bet ši elektros vartotojų grandis dar palyginti neblogai apsaugota, nors veiklą nutraukė vienas didžiausių nepriklausomų tiekėjų „Perlas energija“. Nemaža dalis gyventojų su kitais tiekėjais yra sudarę ilgalaikes sutartis ir moka gerokai mažiau, nei siekia rinkos kaina. Skelbiama, kad tokių yra net iki 80 proc., bent jau iš pasirinkusių kurio nors nepriklausomo tiekėjo paslaugas.
Užtat verslo įmonėms riesta. Kai kurios stambios gamyklos stabdomos dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, „Achema“, kaip ir dauguma Europos trąšų fabrikų, sustojo dėl per didelių dujų kainų, tačiau visiškai iš rinkos neiškrito, nes nedirba ir konkurentai. „Lifosa“ vargsta dėl žaliavų tiekimo.
Bet didžioji dalis kitokio verslo – nuo lentpjūvių iki prekybos tinklų – kenčia dėl gerokai aukštesnių, nei taikomos buitiniams vartotojams, elektros kainų.
Pirmiausia joms elektros rinka buvo liberalizuota jau anksčiau, tad kainų kreivė pradėjo kilti daugiau nei prieš metus, kai ji pasuko į viršų biržoje.
Antra, nepriklausomi tiekėjai, sudarę su įmonėmis ilgalaikes sutartis, pastaraisiais mėnesiais renkasi paprasčiausią kelią – nutraukia jas ir sumoka numatytas baudas. Tiesiog taip pigiau, nei toliau nuostolingai pardavinėti energiją. O pagal naujas sutartis kaina būna didesnė net ir dešimt kartų.
Jau pirmieji tokie atvejai turėjo sulaukti valdančiųjų dėmesio ir gal netgi įsikišimo.
Tarkime, priverčiant vykdyti įsipareigojimus elektros pirkėjams visą laikotarpį. Juolab kad sutartis, kuriose buvo numatyta gerokai mažesnė negu biržos kaina, nutraukė net ir valstybės kontroliuojamas „Ignitis“.
Tačiau jokių judesių iš Vyriausybės ar Seimo nesulaukta. Negana to, finansų ministrė lyg tarp kitko užsiminė, kad verslas pernai uždirbo 10 mlrd. eurų pelno, todėl nebūtinai visoms įmonėms reikia pagalbos.
„Geruoju laikotarpiu pelnas eina ne valstybei, o būtent tam verslui“, – postringavo G.Skaistė, kažkodėl neprisimindama, kad būtent pelningai veikiančios įmonės pildo valstybės ir savivaldybių biudžetus, atriekdamos ne vien pelno mokestį.
Jei ims klupinėti verslas, ypač eksportuotojai, valstybės iždas tai pajus iš karto. O tokių požymių apstu. Negalėdami konkuruoti su, pavyzdžiui, Lenkijos, kurioje elektra kelis kartus pigesnė, gamintojais mūsiškiai netenka pajamų ir rinkų, kurias atkovoti bus labai sunku. Jau dabar užsimenama apie tai, kad kai kurių statomų ar beveik pastatytų gamyklų veiklos pradžią teks atidėti.
Visa tai reiškia ne tik negautas biudžeto pajamas, bet ir augančias išlaidas, nes nekuriama naujų darbo vietų, o veikiančios įmonės arba skelbia prastovas, arba (tai dar blogiau) pradeda atleidinėti darbuotojus.
Pramonės atstovai siūlo, kad valstybė bent kurį laiką nustatytų elektros kainos ribą – 24–25 ct/kWH. Tai jiems leistų planuoti pinigų srautus, investicijas ir išlaikyti gamybos apimtį.
Tiesiogiai tokia schema Briuselio gali būti įvertinta kaip subsidija vietos verslui, kuri balansuotų ant legalumo ribos. Bet apsidrausti galima. Pavyzdžiui, numačius, kad tokia tvarka galiotų atitinkamą laikotarpį, valstybė dengtų skirtumą, jei tikroji kaina būtų didesnė, tačiau verslas mokėtų tokią pat sumą net ir tuo atveju, jei biržoje elektra gerokai atpigtų.
Antra išeitis – kuo skubiai atlaisvinti įvairius apribojimus statyti saulės, vėjo ar net biokuro jėgaines, ypač naudojamas savo reikmėms. Kol kas šie procesai stringa, ypač po to, kai šiemet Seimas įvedė keistą 2 gigavatų galios ribą saulės gaminamai elektrai.
Neužtenka pralaidumo ir galių tinkluose, kuriuos valdo „Litgrid“. Išeičių irgi yra. Ši valstybės kontroliuojama įmonė vien šįmet turėtų uždirbti galbūt net iki 100 mln. eurų iš perkrovimo, importuodama pigesnę elektrą iš Švedijos į gerokai didesnių kainų zoną Lietuvoje.
Didžiąją šių lėšų dalį galima investuoti į tinklus, prie kurių galėtų jungtis vis daugiau elektrą iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaminančių įrenginių.
Kol kas apie tokius planus girdėti neteko arba jie svarstomi patyliukais. Užtat viešai kalbama apie kitokią paramą verslui – mokesčių atidėjimus.
Kaip užsiminė G.Skaistė, jie galėtų būti taikomi įmonėms, kurios atitinkamą sąnaudų dalį (pavyzdžiui, 10 proc. ar daugiau) skiria mokėjimams už energijos išteklius – elektrą, dujas ir pan.
Tai irgi nėra blogai, nes atidedant mokesčius įmonės bent galės trumpam laikotarpiui išlaikyti reikiamą apyvartinių lėšų lygį. Vis dėlto kol kas nėra aišku, nei kiek galios tokios lengvatos, nei kas tiksliai jomis galės naudotis. Kita vertus, anksčiau ar vėliau mokesčius vis tiek reikės susimokėti.
„Kai energija sudaro nuo 5 iki 25 procentų gaminių savikainos, o per mėnesį ji pabrangsta 3,5 karto, tai jau nebėra smūgis žemiau juostos, tai – nokautas“, – neslėpė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V.Janulevičius. Kad verslas dar galėtų po jo atsitiesti, būtina ir valstybės pagalba.
