Biudžeto ir finansų komitetui (BFK) pritarė įstatymo projektui, kuriuo neterminuotai siekiama pratęsti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM) maitinimo paslaugoms, visų rūšių meno ir kultūros įstaigų, meno ir kultūros renginių, sporto renginių, sporto klubų lankymui, atlikėjų teikiamoms atlikimo paslaugoms.
Kaip prof. R.Kuodis aiškino „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“, būtent šios prekės yra vartojamos turtingesnių žmonių. Tai yra absurdas, sakė jis.
Ekonomistas kėlė klausimą, kodėl negalime turėti PVM lengvatos toms pačioms kruopoms, kurias perka mažiau pasiturintys gyventojai. Jei neturime tokio tipo lengvatų, kaip galime turėti lengvatas koncertams, išlaidoms restoranuose?
Nors smulkiojo verslo atstovai sako, kad be PVM lengvatų gali ir neišsilaikyti, pašnekovas priminė, kad dar COVID-19 pandemijos metu buvo įvestos laikini palengvinimai. „Apetitas atsirado bevalgant“, – situaciją apžvelgė prof. R.Kuodis.
„Panašu į lenkišką sindromą – drąsiai žaidė su infliacija ir lengvatomis maistui“, – atkreipė dėmesį radijo laidos dalyvis. Po tokių sprendimų į pradinį tašką grįžti sunku – užklupo pandemija, karas, o tuštėjantis biudžetas verčia skolintis. Skolą anksčiau ar vėliau turės padengti patys gyventojai, priminė profesorius.
Ekonomisto skaičiavimais, idėja taikyti 17 proc. PVM tarifą viskam ir jokių taikomų lengvatų pasiteisintų – skaičiai „sueina“. Tačiau yra ir papildomų klausimų. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie viešbučius, yra skaičiuojama, kad pusė produkcijos jie eksportuoja, o eksportui taikomas nulinis PVM tarifas.
„Jei turėtume 18 proc. PVM ir pripažintume, kas pusę eksportuoja – jiems de facto būtų 9 proc.“ – pateikė pavyzdį jis.
Vis tik Lietuvoje nuo 2008–2009 m. finansų krizės turime 21 proc. PVM tarifą, kuris tuomet turėjo būti laikinas. Šiuo metu jis vienas didžiausių visoje Europoje. Prof. R.Kuodis įsitikinęs, kad šis tarifas neturėtų viršyti 20 proc. ribos.
Pasak jo, Lietuvoje yra didžiulis potencialas surinkti biudžetui bazę, tačiau dabar nesurenkame tiek, kiek galėtume. Tam įtakos galimai turi didelis tarifas ir nenoras jo sumokėti. Prof. R.Kuodis pateikė keletą pavyzdžių, kurie yra verslų realybė: verslininkai sau išrašo sąskaitas-faktūras, namo ima maistą ir pan.
„Todėl de facto nelabai pavyksta sukaupti ir tai yra didžiulė Lietuvos gėda. Tai jau reikalauja radikalesnių veiksmų, nes kiek galima 20 metų žaisti tuos pačius žaidimus“, – kalbėjo ekonomistas.
Jis atsigręžė ir į PVM įvedimo ištakas dar iš 1927 metų, kai garsus ekonomistas Frankas Ramzis padėjo modeliuoti naują mokesčių modelį. Jis teigė, kad geriausia apmokestinti tas prekes, kurių paklausa visuomenėje kinta mažiausiai. Taip biudžeto bazė būtų pastovi.
Tačiau septintajame dešimtmetyje ekonomistai suvokė, kad Ramzio formulė neatsižvelgia į tai, kad skurdžiausia žmonių dalis bus apstatyta dideliais PVM tarifais.
„Pavyzdžiui, rūkantis darbininkas rūkė ir rūkys – jam negali uždėti didelio PVM, nes tai nebus teisinga. Tada ekonomistai pradėjo artėti prie to, kad geriau turėti vieną bendrą PVM, jį surinkti ir tada atiduoti tiems, kas gyvena skurdžiausiai“, – pasakojo pašnekovas.
Taip pat yra paskaičiuota, kad bendras tarifas yra naudingesnis nei taikomas atskiroms sritims. PVM keli tarifai skirtingoms prekėms labai menku mastu pasiekia vartotojus, dėstė jis. Pavyzdžiui, jei mėsai įvesime lengvatą, tik 30 proc. visos visos nueis vartotojams, bet kai keičiamas bendras tarifas, jo nauda nueina 100 proc. vartotojui.
