Spalį vienas avalynės gamintojas pietų Rusijoje gavo valdžios institucijų užsakymą pagaminti batus mobilizuotiesiems. Keliose sutartyse buvo numatytos tūkstančio ir 6,5 tūkst. porų guminių batų su pašiltinimu partijos.
„Mums tai nebuvo problema, – sako fabriko direktorius, pageidavęs likti nežinomas. – Visa bėda, kad užsakymą reikėjo įvykdyti labai greitai.“
Galiausiai bendrovė sutarė su kitais klientais dėl terminų perkėlimo ir per dvi savaites vyriausybės užsakymą įvykdė. Verslininkas yra pasirengęs ir toliau prisiimti tokius užsakymus, tačiau kol kas jų negavo.
Verslininkė iš Chabarovsko krašto Olga Ajuchanova gavo 44,7 mln. rublių vertės valstybinę sutartį dėl 9 418 miegmaišių pasiuvimo. Tai – didžiausias bendrovės gautas užsakymas. Iš esmės įmonė priėmė užsakymą daugiausia dėl savo reputacijos.
Pasak verslininkės, įmonė turėjo visiškai pertvarkyti gamybą – 40 darbuotojų miegmaišius gamino be savaitgalių. Bendrovė žaliavų šiai partijai ieškojo pas įvairius tiekėjus.
Liepos viduryje Rusijoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis taikyti „specialias priemones“: pavyzdžiui, įmonėms draudžiama atsisakyti viešųjų pirkimų sutarčių, o agentūros gali keisti jų sąlygas po to, kai šios jau sudarytos.
Pagal tą patį įstatymą įmonių darbuotojai gali būti kviečiami dirbti naktį, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tai dar vienas ekonomikos mobilizacijos įrodymas – kai kurios pramonės šakos iš tiesų dirba 24 valandas per parą.
Lapkričio viduryje Uljanovsko „Aviastar“ gamykla, gaminanti karinius transporto lėktuvus, kaip sykis ir pradėjo dirbti ištisą parą. Apie perėjimą prie nepertraukiamo darbo taip pat paskelbė ir Oriolo gumos gaminių gamykla „Alfaplastik“, Gynybos ministerijai tiekianti kelių rūšių kraują stabdančius turniketus.
Kitas ekonominės mobilizacijos požymis – studentų įdarbinimas vietoj į karą išvykusių darbininkų, taip de facto užkamšant darbo rinkos spragas. Kemerovo srities valdžia paskelbė apie studentų „darbo mobilizaciją“: spalio pabaigoje paskutiniųjų kursų universitetų ir kolegijų studentai buvo siunčiami dirbti į pramonės įmones.
„Studentai, užėmę mobilizuotų tautiečių vietas, gaus praktiką, už kurią bus sumokama, ir padės Kuzbaso įmonėms išlaikyti gamybos lygį“, – teigė regiono valdžia.
Po Kemerovo pavyzdžio kai kurie regionai taip pat svarstė „darbo jėgos mobilizacijos“ galimybę. Leningrado, Kursko ir Čeliabinsko sričių valdžia neatmetė galimybės, kad vietoj mobilizuotų darbuotojų gamyklose įdarbins studentus, rašo „bbc.com“.
E.Nabiulina idėją kritikuoja
Prasidėjus mobilizacijai buvo skundžiamasi, kad pašaukti vyrai neturėjo visko, ko jiems reikėjo: neperšaunamų liemenių, miegmaišių ir kitko. Rusijos ekonomika paprasčiausiai nepagamina karui reikalingų kiekių, o turėtos atsargos daugybę metų buvo vagiamos.
Valdžios institucijos neseniai pabandė tą ištaisyti. Prezidentas Vladimiras Putinas nurodė vyriausybei įsteigti kariuomenės poreikių koordinavimo tarybą, kuriai asmeniškai vadovauja premjeras Michailas Mišustinas, iki šiol karo klausimų nekoordinavęs.
Viename posėdžių M.Mišustinas jau paragino pajungti visus lengvosios pramonės pajėgumus, įskaitant smulkiąsias įmones regionuose, gaminant daiktus mobilizuotiesiems.
Centrinio banko pirmininkė Elvyra Nabiulina kritikuoja mobilizacijos ekonomikos idėją. Pasak jos, struktūriniai pokyčiai gali būti sėkmingi tik rinkos ekonomikos sąlygomis.
Kas yra mobilizacijos ekonomika?
BBC kalbinti ekonomistai ne iki galo supranta, kas yra mobilizacijos ekonomika, kuo Mau aprašyta ekonomika skiriasi nuo dabartinės šalies ekonomikos ir kaip valdžios institucijos gali ją pakeisti.
„Man atrodo, kad žmonės, kurie kalba apie mobilizacijos ekonomiką – grubiai tariant, tai Prigožino, Putino ir Girkino sparnas (V.Putinui artimas verslininkas, Rusijos privačios karinės bendrovės „ Wagner „ vadovas Jevgenijus Prigožinas, buvęs prorusiškų separatistų pajėgų Donecke vadas Igoris Strelkovas-Girkinas – red. past.) – turi omenyje kažkokią įsivaizduojamą ekonomiką, kurioje žmonės dirba nemokamai“, – sako Čikagos universiteto profesorius Konstantinas Soninas.
„Niekas nežino, kas yra mobilizacijos ekonomika, – pritaria „IE Business School“ finansų profesorius Maksimas Mironovas. – Aišku, kaip veikia planinė ekonomika: įmonėms skiriamos užduotys, didinamas užimtumas ir užsakymai, o viskas perkeliama į išteklius. Rinkos ekonomikoje paprasčiausiai pradedami didinti valstybės užsakymai rinkos metodais ir ištekliai pildosi. Tačiau dabar tai vargu ar pavyks, nes be rinkos paskatų, egzistuoja ir ne rinkos apribojimai“.
Čia M.Mironovas įvardija importo problemas ir sankcijų pavojų.
„Įmonė gamina drabužius, o jai liepia siūti milines. Verslininkas ras priežasčių atsisakyti – kodėl jis turėtų aprūpinti Rusijos kariuomenę?“, – kalbėjo M.Mironovas. Jo nuomone, siekdamos išvengti tokių atvejų, valdžios institucijos ir parengė ekonominės mobilizacijos įstatymą.
„Jei rinkos paskatų pakanka, nieko nereikia atskirai skelbti, – teigė M.Mironovas. – Kai JAV trūko raketinės artilerijos HIMARS sistemų, niekas nesakė, kad reikia mobilizuoti ekonomiką – tiesiog įmonėms buvo pateikti užsakymai. Ir dabar nereikia jokių papildomų potvarkių ekonomikai mobilizuoti – paprasčiausiai pateikite užsakymus“.
Atrodo, kad bent jau lengvojoje pramonėje ši politika vis dar veikia. Rusijos federalinės statistikos agentūros „Rosstat“ duomenimis, patvarios specialios aprangos gamyba rugpjūtį, palyginti su tuo pačiu 2021 m. laikotarpiu, padidėjo 64,2 proc.
Profesorė Natalija Zubarevič kol kas nemato problemos dėl civilinės gamybos įtraukimo į gynybos užsakymų vykdymą: „Jei už šį darbą sumokama, verslas priima užsakymą ir jį įvykdo. Jei verslas to imasi, vadinasi, gauna pelno.
Kita vertus, mobilizacijos ekonomika reiškia, kad valstybė kainą nustato pati. Kol kas nėra aiškių ženklų, kad visi buvo įpareigoti ką nors gaminti už nurodytą kainą ar netgi nemokamai“.
Kaip atimti pinigus iš jėgos struktūrų?
Profesorės nuomone, dabar biudžeto išlaidų perskirstymas gynybai – natūralus žingsnis.
Kitais metais valdžia ketina gynybai išleisti beveik 5 trln. rublių, o tai sudaro 17 proc. visų išlaidų. Smarkiai išaugo ir išlaidos jėgos struktūroms: Rusijos Federacijos federalinei saugumo tarnybai, Vidaus reikalų ministerijai, Rusijos Federacijos Federalinei apsaugos tarnybai, Generalinei prokuratūrai, Rusijos nacionalinei gvardijai ir kitoms. Joms valdžios institucijos 2023 m. ketina išleisti 4,4 trln. rublių, kai 2022 m. ši suma siekė 2,8 trln. rublių. Šios dvi kategorijos sudarys trečdalį biudžeto išlaidų.
Artimiausių trejų metų Rusijos biudžetas pasižymi rekordiniu slaptumu – įslaptinta daugiau kaip 20 proc. išlaidų.
Tai nėra galutinis projektas. Pasak leidinio „Vedomosti“, vyriausybė pasiūlė daugiau kaip 500 pakeitimų. Iš jų svarbiausias – per ateinančius trejus metus perskirstyti dar 1,9 trln. rublių.
M.Mironovas aiškina, jog čia nereikia kalbėti apie naują ekonomiką – jos struktūra šiek tiek kinta, tačiau ne iš esmės, mat neįmanoma padidinti našumo.
Čikagos universiteto profesorius K.Soninas taip pat teigia, kad priimtas biudžetas nesukels esminių pokyčių ekonomikoje. Tačiau jis numato vieną svarbią pasekmę: „Kariniam-pramoniniam kompleksui įprats gauti daug biudžeto pinigų vėliau nebus taip lengva juos atimti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ir švietimo reikmėms.“
Savanoriška mobilizacija
Tačiau ekonomistai neįvertina to, kad yra įmonių, kurios nori padėti ir „mobilizuojasi“ visiškai savanoriškai – be valstybės nurodymo.
„Smulkios Uralo įmonės daro, ką gali“, – BBC sako verslininkas Aleksejus Jelisejevas iš Pervouralsko.
A.Jelisejevas – inžinierius ir projektavimo biuro savininkas. Kai per mobilizaciją parduotuvėse dingo turniketai, į jį kreipėsi pažįstami verslininkai, padedantys kariškiams. Jo taip pat paprašė pagelbėti, mat Aleksejaus biuras gali greitai organizuoti beveik bet kokio gaminio gamybą.
Verslininkas pinigus turniketams gaminti rinko iš savo pažįstamų ir „Facebook“ sekėjų. Iš viso varžčių gamyba užsiėmė keturios įmonės. Gatavus produktus pirko pavieniai asmenys, taip pat verslininkai, kurių darbuotojai buvo mobilizuoti, ir savanoriai, kurie aprūpina frontą.
Aleksejus aiškina, kad įmonė negali gaminti didelių tokių produktų partijų – tai nėra pagrindinė biuro specializacija, jis neturi laiko sistemingai rinkti lėšų, darbuotojams reikia atsilyginti už bet kokį darbą, o už gatavą produktą prisieina mokėti mokesčius, nesvarbu, kokiam tikslui jis buvo sukurtas.
„Neturiu galimybių pertvarkyti veikiančią įmonę į tenkinančią karo reikmes ir paversti ją dirbančia savanoriškais pagrindais“, – sako jis.
Iš valdžios A.Jelisejevas sulaukė tik pagyrų. Finansinės paramos ar valstybės užsakymo turniketams gaminti nebuvo, tačiau verslininkas ir toliau padeda kariuomenei. Šiuo metu biuras ruošiasi gaminti sterilų kompresinį tvarstį su absorbuojančia pagalvėle. Šį produktą gamintų taip pat už surinktus pinigus.
„Kolegos verslininkai dabar pasiskirstę į dvi stovyklas, – sako A.Jelisejevas. – Tie, kurie laikosi liberalių pažiūrų, tiesiog tyli, o tie, kurie yra konservatyvaus požiūrio, mus remia ir net perka iš mūsų turniketus“.
