Lietuva šiuo požiūriu atrodo pavydėtinai gerai – nedarbas per metus sumažėjo labiau nei kaimyninėse šalyse Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje ir šis rodiklis smuko žemiau ES vidurkio. Tokio aukšto užimtumo lygio nebuvo per visą stebėjimo laikotarpį nuo pat 1998 metų.
Eurostato patikimumu abejoti netenka. Galima tik klausti, koks ekonominis stebuklas per pastaruosius metus ištiko Lietuvą.
Matyt, šuo pakastas po įsigaliojusių įstatymo pataisų popieriais. Juose atsirado darbo rinkai besirengiančių asmenų kategorija.
Tokį statusą įgyja darbo ieškantys žmonės, kurių užimtumui nustatoma kliūčių. Lapkričio pradžioje šiai kategorijai buvo priskirta 18,3 tūkst. žmonių ir jie jau neregistruojami bedarbiais, o tampa besirengiančiais dirbti.
Ši priemonė gali padėti žmonėms grįžti į darbo rinką, be abejo, jei jie patys to nori. Užimtumo tarnybos (UT) konsultantai, taikydami atvejo vadybą, individualiai įvertina darbo neturinčio asmens situaciją, aiškinasi, kokios priežastys kliudo jam įsidarbinti ir kokių paslaugų reikėtų, kad jis galėtų dirbti.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad net 55,6 proc. darbo rinkai besirengiančių asmenų trukdo įsidarbinti socialinių įgūdžių ir motyvacijos dirbti stoka.
Maždaug ketvirtadalis šį statusą įgijusių žmonių neturi galimybės iš gyvenamosios vietos nuvykti į darbovietę, daugiau kaip dešimtadalis slaugo šeimos narį, kas dešimtam apribotas naudojimasis piniginėmis lėšomis ir jie vengia dirbti legaliai.
Bene sunkiausia įdarbinti priklausomus nuo alkoholio, narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenis, o ši grupė sudaro 5,3 proc. besirengiančių darbui asmenų.
Vis dėlto kai kurias dirbti trukdančias kliūtis įmanoma pašalinti. Antai Joniškio savivaldybė patikslino viešojo transporto grafikus ir net finansuoja nemokamą pavėžėjimą specialiais maršrutais į darbovietes.
Tai jau padėjo daliai darbo ieškojusių žmonių įsidarbinti.
Neabejotinai naudinga ir parama mokymuisi. Atsirado naujų priemonių: UT siūlo neformalaus suaugusiųjų švietimo užsiėmimus ir net aukštą pridėtinę vertę kuriančių kvalifikacijų ir kompetencijų įgijimo studijas.
Per šiuos metus į mokymosi programas jau įsitraukė daugiau kaip 13 tūkst. asmenų, o 800 jų siekia įgyti aukštos pridėtinės vertės kvalifikacijų ir kompetencijų.
Ypač didelis susidomėjimas stebimas informacinių technologijų srityje. Šie specialistai laukiami darbo rinkoje.
Manoma, kad iki 2026 metų vidurio aukštą pridėtinę vertę kuriančių kvalifikacijų ir kompetencijų įgis arti 20 tūkst. besirengiančių darbo rinkai žmonių.
Tačiau ne visų nedirbančių asmenų kelias į darbo rinką rožėmis klotas. Beveik 70 proc. šių žmonių vyresni nei 50 metų, maždaug 44 proc. neturi jokio profesinio pasirengimo, kas šeštas – neįgalusis.
Vyresnio amžiaus žmonėms trukdo dirbti visuomenėje įsitvirtinę stereotipai, kad jie dažniau sirgs, greičiau pavargs, bus neaktyvūs ir neperspektyvūs.
Taip mano nemažai darbdavių, o ir patys vyresni žmonės nepasitiki savo jėgomis.
Vis dėlto vyresnių žmonių produktyvumą daugiausia lemia socialinės sąlygos ir darbdavių požiūris į juos. JAV, Honkongo ir Lietuvos mokslininkai, išanalizavę 36 šalių duomenis, paskelbė išvadą, kad žmonės ilgiau išlieka aktyvūs ir darbingi tose valstybėse, kuriose gerai finansuojama sveikatos apsauga.
Pasaulis sparčiai sensta ir vis labiau reikės, kad žmonės kuo ilgiau nesitrauktų iš darbo rinkos. Kai jie turi geras sąlygas rūpintis sveikata, ir vyresnio amžiaus išlieka aktyvūs, darbingi.
Labai svarbus ir darbo prasmingumo pojūtis. Antai Švedijoje žmonės per karjerą ne kartą keičia darbus, ieškodami jiems labiausiai tinkamo, ir sulaukę vyresnio amžiaus jau būna įsitraukę į juos tenkinančią, mėgstamą veiklą.
Todėl darbdaviai turėtų siekti, kad bet kokio amžiaus darbuotojai jaustųsi laukiami ir vertinami dėl savo patirties, o tam reikia skatinti amžiaus įvairovę ir kurti įtraukią kultūrą darbovietėse.
Lietuvoje dar nedaug kur sukurta tokia tobula darbo aplinka. Be to, ne vien vyresni žmonės neretai mieliau tenkinasi bedarbio išmokomis.
Užimtumo įstatymo pokyčiai kiek apsunkina išsisukinėjantiems nuo darbo asmenims gyvenimą.
Krinta į akis, kad, pavyzdžiui, Vilniaus mieste ir Lazdijų rajone besirengiančiojo darbo rinkai statusas suteiktas kone vienodam asmenų skaičiui, nors sostinėje gyvena 30 kartų daugiau žmonių.
Žinoma, Vilniuje daug platesnės įsidarbinimo galimybės nei nedidelėse savivaldybėse. Bet yra ir kitokių priežasčių. Turbūt dideliuose miestuose daugiau žmonių dirba nelegaliai ir nori, neapsunkindami sau gyvenimo mokymusi, tik išsaugoti bedarbiui teikiamą paramą.
Be to, mažose savivaldybėse UT specialistai daug geriau pažįsta savo klientus, žino priežastis, kodėl jie nedirba, ir lengviau įtikina juos rinktis darbo rinkai besirengiančio asmens statusą.
Regis, bent nemažą dalį ir seniai nedirbančių asmenų įmanoma grąžinti į darbo rinką, bet reikėtų jiems taikyti rimbo ir meduolio principą.
