Ateinančiais metais esminiai vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimą skatinantys veiksniai išliks tokie patys kaip ir 2022 metais, tačiau lėtėjant ekonominiam aktyvumui, atlyginimų augimo pagreitis kiek išblės. Numatoma, jog šiemet VDU augimo tempas šalyje sieks 13 proc., o 2023 metais – 9,1 proc.
Finansų ministrė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ Gintarė Skaistė apžvelgė Lietuvos ekonomikos situaciją ir teigė, jog valdantieji turi planą tam, kad ateinančiais metais šalies ekonomika nenukentėtų.
– Beveik 90 proc. Lietuvos gyventojų mato gan tamsias perspektyvas. Finansų ministerijos pakeikta ekonomikos augimo prognozė pozityvi ir numato ekonomikos augimą. Kokios to prielaidos, kokios galimos kliūtys ir kokie kiti metai turėtų būti?
– Ne tik Finansų ministerija, bet Europos Komisija, Lietuvos bankas mato panašiai. Lietuvos verslas pademonstravo išskirtinį atsparumą. Eksportas, nepaisant įtemptos situacijos ir su kaimynais, ir karo, vis dar auga – šiais metais auga dviženkliais skaičiais. Tos ekonominės prielaidos leidžia tikėtis, kad ir kitais metais atrodysime santykinai šiek tiek geriau nei buvo galima įsivaizduoti.
Jei Europos Komisija prognozuoja, kad visos Europos ekonomika augs 0,3 proc., tai Lietuvai prognozuojamas 0,7 proc. augimas.
– Ar buvo sektorių, kurie susidūrė su kritinėmis problemomis?
– Didžiausias neapibrėžtumas buvo tuose sektoriuose, kurie imlūs energetikai: stiklo gamyba, medienos pramonė. Juos paveikė ir sutrikęs tiekimas. Bet matome, kad dauguma verslų prisitaikė, susirado naujas rinkas, iš kur atsivežti žaliavų.
– Vis pasirodo žinių, perspėjančių apie galimas bankroto bangas. Ar tai matote kaip galima riziką ekonomikai?
– Lyginant su praėjusiais metas bankrotų skaičius išaugęs. Bet, žiūrint į ilgesnę perspektyvą, mes grįžtame į priešpandeminį lygį. Vadinasi, dabartinė bankrotų statistika yra tokia, kokia būdavo sveikoje ekonomikoje iki vienos ar kitos krizės. Einamuoju laikotarpiu išskirtinumo nematome: bankrotų skaičius šiek tiek auga, bet tai labiau ekonominio ciklo dalis.
Tam tikros verslo dalies bankrotai – normalus procesas.
– Kokios galimos 2023 m. rizikos, kurios galėtų pakeisti pozityvias ekonomikos augimo prognozes?
– Daugiausia rizikos priklauso nuo bendros ES ekonomikos – tai didžioji mūsų eksporto rinka, į kurią važiuoja didžioji dalis mūsų prekių ir iš kurios ateina užsakymai. Jei ES ekonomika atrodys prasčiau nei prognozuojama dabar, tikėtina, kad tai turėtų poveikį ir Lietuvos ekonomikai. Galbūt dėl to galėtų keistis biudžeto, augimo rodikliai.
Esminė rizika, kurią šiuo metu mato ekspertai, yra ši: jei vis dėto Europai kitą žiemą pritrūktų dujų. Šiuo metu saugyklos užpildytos, tačiau daug kas priklausys nuo to, kaip jas seksis užpildyti ateinančią žiemą. Jei ribojimų būtų, tai per ES ekonomiką poveikį patirtų ir Lietuva.
Mes turime savo terminalą – atsivežti dujų Lietuvai galime. Bet priklausys, kaip seksis kitoms valstybėms, nes jei dujų pritrūks tokios didelės ekonomikos kaip Vokietija, kurios generuoja didelę dalį užsakymų Lietuvai, natūralu, kad tai darys poveikį ir mums.
– Kiek tai pačios Europos, o kiek – Rusijos rankose?
– Šiuo metu dujų eksportas iš Rusijos sumažintas iki rekordinių žemumų – iš Rusijos importuojama apie 8 proc. dujų. Ankstesniais laikotarpiais tai buvo keleriopai didesni skaičiai. Europa diversifikuojasi, tačiau yra šalių, kurios dar priklausomos, turi vamzdį į Rytus ir neturi jokio alternatyvaus šaltinio.
– Kaip sklandžiai vyksta Rusijos ir kitų šalių ekonomikų atsiskyrimas?
– Matome poveikį Rusijos ekonomikai per sankcijas, nors Rusija mėgsta pabrėžti, kad sankcijos daro didesnį poveikį mums patiems. Nepaisant to, kad pajamos iš dujų ir naftos pradžioje buvo linkusios augti, poveikis kitom ekonomikos sritims yra tikrai ženklus. Jie ir patys prognozuoja bendrojo vidaus produkto kritimą ateinančiais metais.
Kadangi Rusija dalies duomenų nepateikia, objektyviai vertinti, kaip atrodo šalies ekonomika, šiandien pakankamai sunku. Bet ekspertai prognozuoja, kad ateinančius kelis metus situacija tik sudėtingės. O Europos nepriklausomybė energetikos srityje, kai bus atsisakoma pirkti visas energetines prekes, tikriausiai suduos ir tą pagrindinį smūgį. Tokiu atveju Rusijos pajamos iš naftos ir dujų sumenks.
Labai svarbu, kad sankcijos taikomos ne tik tiems pirkimams, kuriuos vykdo ES šalys, bet pagal dabartines sankcijos, kurias sutarė G7 šalys, brangesnę naftą nei nustatyta riba vežantis tanklaivis bus nedraustas – tai padarys poveikį Rusijos biudžetui jau artimiausi laiku.
– Kokiu atveju Rusija pritrūks pinigų karui?
– Trumpojo laikotarpio sprendimai nėra lengvi. Bet kovojant reikia ir atstatyti kariuomenę, ir užtikrinti papildomą teikimą. Kadangi Rusija turi vis mažiau draugų, iš kurių galėtų pirkti, vidutiniu laikotarpiu karo ilgai tęsti negalės.
– Kokių rinkų padėtis artimiausiais metais bus aktualiausia Lietuvai?
– Mūsų pagrindiniai partneriai – ES valstybės, bet matome augimą ir su kitomis rinkomis. Pagrindinės šalys, su kuriomis prekiaujame: mūsų regiono šalys, Vokietija, Švedija, pastaruoju metu linkę aktyvėti santykiai su JAV.
Pablogėjus santykiams su Kinija atsiranda kitos rinkos – atidarius ambasadas Pietryčių Azijoje matome augimą į tas šalis.
Kinija niekada nebuvo labai didelė Lietuvos ekonomikos partnerė. Mūsų eksportas į Kiniją sudarė vos 1 proc. viso Lietuvos eksporto. Aišku, vienai kitai įmonei galėjo būti stipresnis poveikis.
Atsiveriančių rinkų skaičiai dar nėra dideli, tačiau jie auga geometrine progresija. Tai leidžia tikėtis, kad po kelių metų pakaitumas galėtų būti užtikrintas.
– Ar yra koks nors tikslas?
– Potencialas gerokai didesnis nei 1 proc. Ir ne tik kalbant apie eksportą, bet ir apie technologijas. Labai svarbu, kad bendradarbiaudami su Taivaniu mes ne tik gauname rinką, kur galime išvežti sūrelius, bet galime gauti jų technologijas ir Lietuvoje gaminti aukštos pridėtinės vertės produktus. Kalbame apie lustų technologijas.
– Ką galime padaryti su infliacija?
– Šiuo metu infliacijos prognozės aukštos daugelyje ES valstybių. Ypač centrinėse, Rytų Europos valstybėse. Visame regione – tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek Lietuvoje, Čekijoje, Slovakijoje infliacijos lygis aukštas. Ateinantiems metams infliacijos lygis prognozuojamas aukštesnis nei norėtų matyti ES institucijos.
Esame bendros euro zonos nariai, todėl Centrinis bankas aukština palūkanų normas, tikėdamasis efekto. Ateinančių metų projekcijos rodo, kad Lietuvoje, turbūt Latvijoje ir Estijoje infliacija turėtų būti žemiau 10 proc., o kitose šalyse – dar dviženklių skaičių lygyje.
Tai visos ES problema, todėl priemonės, kurių galėtume imtis, yra labiau europinio lygmens nei viena ar kita valstybė galėtų individualiai kažką padaryti, ypač būnant tokia maža atvira ekonomika kaip Lietuva.
– Kodėl reikėtų bendrų priemonių ir kokios jos galėtų būti?
– Centrinis bankas jau ėmėsi tam tikrų priemonių dėl palūkanų normų kėlimo. Tai gana stipri priemonė, tačiau jos poveikis nėra toks greitas kaip norėtųsi dabartiniu laikotarpiu.
Skatinimo politika, kurią turėjome COVID-19 pandemijos metu, sutrūkinėjusios tiekimo grandinės, dabartinė politika, kai stengiamasi amortizuoti energijos kainų poveikį gyventojams – pinigų įliejimas į ekonomiką turi ir antrinį efektą: infliacijos lygis neslūgsta taip greitai, kaip norėtųsi.
Mūsų Vyriausybės strategija – didinti gyventojų pajamas, taip stengiantis užtikrinti, kad būtų išsaugota žmonių perkamoji galia, ypač kalbant apie mažas pajamas gaunančius žmones.
– Kaip akseleruoti gyventojų pajamas, kad jų „nesuvalgytų“ infliacija?
– Pagrindiniai sprendimai: ateinančiais metais pensijos didės apie 12 proc., mokytojų darbo užmokestis – apie 13 proc., kultūros, meno darbuotojų – apie 18 proc. Tuo tarpu metinė infliacija, kuri prognozuojama kitiems metams – mažiau nei 10 proc.
Tas pats su minimalia mėnesio alga: ji didinama 15 proc., o neapmokestinamasis pajamų dydis – beveik 16 proc.
Tie dydžiai lenkia infliaciją, todėl žmonėms, kurie gauna mažesnius atlyginimus ar yra viešojo sektoriaus darbuotojai, pensininkai, pajamos turėtų augti šiek tiek daugiau nei infliacija.
– Kodėl tam tikru laikotarpiu Lietuva pagal infliaciją europiniu mastu buvo išsiskyrusi?
– Tai viso mūsų regiono problema. Ją turėjo ir Latvija, ir Estija. Ne išimtis ir dabar. Matome, kad infliacija dabar didesnė tokiose šalyse kaip Vengrija, aukštą infliaciją matome Slovakijoje, Čekijoje.
Didele dalimi tai susiję su energetiniu sektoriumi, nes esame priklausomi nuo tarptautinių rinkų, kur perkame elektrą. Nepaisant to, kad galima atsivežti dujas, naftą, pirkti elektrą tarptautinėse rinkose, ten kainoms kylant, nes dėl Rusijos manipuliacijos kyla dujų kainos, antrinį poveikį juntame ir mes.
Turime mažai generacijos iš atsinaujinančių šaltinių, kurie nuo Rusijos nėra priklausomi, todėl natūralu, kad poveikis per energetiką kerta tokiom šalims kaip Lietuva.
– Ar galima sakyti, kad infliacija – tik energetikos problema?
– Iš pradžių iš tiesų didžioji dalis infliacijos buvo susijusi su energetikos sektoriumi. Dabar matome, kad vis didesnę dalį užima maisto kainų infliacija. Natūralu, kad energetikos kainos anksčiau ar vėliau „sulenda“ į kitas prekių grupes: turime ir maisto, ir pramoninių prekių kainų augimą. Čia, matyt, pasireiškia antrinis efektas, kurio nėra taip paprasta užkardyti kaip kad buvo galima padaryti su energetikos kainų dalinėmis kompensacijomis.
– Kokio masto ir kokio laikotarpio šis iššūkis?
– Žvelgiant į dabartines Europos Komisijos prognozes, šių metų infliacija – išskirtinai didelė, ateinantiems metams Lietuvai prognozuojama infliacija žemiau nei 10 proc., bet vis dar gerokai daugiau nei norėtųsi, 2024 m. – tas lygis, kuris artimas 2 proc.
Lietuvoje pastaruosius du mėnesius infliacijos lygis pamažu slopsta. Tikimės, kad ateinančiais metais tokio didelio infliacijos lygio kaip šiemet nebebus.
– Kas lems tą stabilizavimąsi?
– Pirmiausia – energijos kainų stabilizavimasis. Ateities sandoriai rodo, kad energetikos kainos turėtų išlikti aukštos, tačiau nebeturėtų pūstis.
Jei šios prielaidos pasitvirtins, tikėtina, kad infliacija bent jau iš energetikos sektoriaus neturės papildomo impulso.
– Yra siūlančių tirti maisto kainas, kodėl jos auga. Ar yra ką tirti?
– To nevadinčiau tyrimu, tačiau analizė prasminga. Panašią analizę atliko ir Švedijos vyriausybė. Lietuvos bankas stebi kainas, nes yra atsakingi už kainų stabilumą. Jie pažadėjo papildomai pažiūrėti į maisto kainų dedamąsias, kad būtų galima įvertinti, kiek objektyviai kainos kyla, ar reikia Konkurencijos tarybos papildomos priežiūros.
– Kokie mechanizmai galėtų suveikti, jei bus randama nepagrįstų kainų augimo?
– Jei yra konkurencijos pažeidimai, tai yra Konkurencijos tarybos veiksmai.
O gal tai energetikos kainų perėjimas į maisto kainas, galimi ir darbo užmokesčio perkėlimai į kainas. Reikia pažiūrėti labai aiškiai ir pamatysime, ar tai objektyvios priežastys, kurios rinkos ekonomikoje įprastos, ar yra kažkokių dalykų, kurie atrodytų keisčiau.
– Mokesčių reforma žadama pavasario sesijoje. Ar ji vėluoja?
– Asmeniškai aš manau, kad krizės metu daryti esmines mokesčių reformas sudėtinga. Ir verslui reikia stabilumo, prognozuojamumo.
Tokiu atveju diskusijos galėtų pasidaryti toksiškos. Diskusijos kyla ne dėl aiškios mokesčių sistemos, bet dėl išlygų, kurių kaip tik norėtųsi atsisakyti.
Sulaukti laikotarpio, kai galėsime aiškiau matyti, kaip atrodys energetika, ekonomika ateinančiu laikotarpiu, yra gerai. Tai davė laiko kokybiškai pasiruošti, sulaukti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio banko specialistų parengtų modelių, kurie leidžia pamatyti, kaip atrodys pakeitimai ir kokį poveikį jie padarys kitiems ekonominiams rodikliams.
Paketas paruoštas ir atiduotas koalicijos partneriams, tikiuosi, kad galutinius taškus pavyks sudėlioti iki Seimo pavasario sesijos. Ta apimtimi, kuria mums pavyks susitarti, ir ateis į Seimo pavasario sesiją.
– Kokios esminės gairės?
– Tai, apie ką ne vienus metus kalba ir ekspertai: pajamų apmokestinimo tolygumo įvedimas, nes šio metu pajamų apmokestinimas labai didele dalimi priklauso nuo to, ar dirbama pagal individualią veiklą, ar turi verslo liudijimą, ar pagal darbo santykius. Tam tikras vienodumas panaikintų arbitražą, kai dabar viena ar kita veiklos forma renkamasi vien dėl to, kad yra kitoks apmokestinimas.
Kita dalis paketo susijusi su tuo, kas įrašyta Vyriausybės programoje ir daugelį metų buvo rekomenduota institucijų: turto bazės mokesčio plėtra ir aplinkosauginiai mokesčiai. O taip pat – ir investicijų skatinimas: kaip padaryti, kad žmonės galėtų įdarbinti savo santaupas, pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias atveria šiuolaikinės technologijos.
