– Taivano investicijos į Lietuvą sieks 14 mln. eurų. Vieni džiaugiasi sakydami, kad atsidaro durys, po 6 m. galbūt pasistatysime lustų gamyklą. Kiti kalba, kad tai Kinijos praradimų mums vis tiek neatsvers. O kaip į tai žiūrite jūs?
– Žiūriu iš politekonominės pusės. Mano galva, teisinga tarptautinėje politikoje vadovautis idealizmu, nes mūsų šansai išgyventi tarp šakalų žaidžiant mažo šakaliuko žaidimą nedideli. Noras turėti subjektiškumą tarptautinėje politikoje, kitaip tariant, remtis taisyklėmis, bendruoju gėriu, nepaisant to, tu didelis ar mažas – teisinga kryptis, tiesa, ji trumpuoju laikotarpiu rizikinga finansiškai, ekonomiškai.
Tokia logika tikriausiai galiotų ir požiūryje į Rusiją: jie mūsų brolius daužo, bet tai – didelė šalis, gal bendraukime?
Kinija – didelė šalis, kuri iš esmės yra Rusijos šalininkė, save priskyrė pasyviems agresoriams. Per ją vyksta daug Rusijos prekybos, ateina didžioji dalis mikroschemų. Ar mums su ja pakeliui, ar ne? Tai – didelis principinis klausimas. Man atrodo, kad nepakeliui. Turime palaikyti laisvąjį pasaulį, tautas, kurios nori gyventi savaip, nebūti priklausomos nuo diktatorių.
– Tačiau matome, kad patys Vakarai elgiasi nevienodai: JAV Kinijos atžvilgiu užima labai griežtą poziciją, o visai kitos laikosi Vokietija. Lietuvai reikia išlaviruoti tarp tų girnų.
– Vokietija stebina. Šiuolaikiniame pasaulyje šalies įvaizdis – rimtas turtas. Vokietija bando jį išparceliuoti iš pradžių – netoliaregiškais ekonominiais ryšiais su Rusija, dabar – mėtydamasi dėl tankų „Leopard“. Ji po truputį praranda moralės autoriteto, jei tokiu kažkada buvo, pozicijas. Kokio velnio jai taip daryti – mistika.
Lygiai taip pat mistika buvo ir Kinijos reikalai, bandymas kovoti su Vakarais. Neaišku, ką iš to gaus. Greičiausiai pažeminimą, investicijų praradimą. Bet kam tą daryti Vokietijai – atsakymo nėra.
Verslas turėtų mąstyti abiem pusrutuliais. Trumpalaikiai ekonominiai santykiai su kaupu gali būti atsverti šalies įvaizdžio nuostolio su visom pasekmėm: gebėjimu eksportuoti ir minkštąsias galias, ne tik geležis.
Morališkai klausimo nėra: Ukrainai reikia padėti visomis išgalėmis, netgi apnuoginant savo užnugarį, atiduodant ginkluotę. Lošimų teorija, kurią galima pasitelkti karus jų dar nepradėjus, sako: agresorius nekariaus karo su visais iš karto, todėl verta ginkluotę atiduoti ten, kur karas vyksta, kad sumažintume agresoriaus galimybes ateityje pradėti karus prieš Lietuvą, Vokietiją ar kitas šalis.
– Grįžkime prie Lietuvos: neįvyko apokalipsė, kurią bandyta piešti, kad neturėsime dujų, pigios elektros.
– Gamta tikrai padėjo – žiema gana šilta. Palijus atsistatė hidroelektrinių reikalai. Tačiau niekur nedingo pamatinio ribinio algoritmo lochatrono klausimas – kainos nustatymas biržoje, kuris gana naudingas energetikams, kuris sukuria didelį kainų nestabilumą.
Europa dar nesupranta, ką tai reiškia investicijoms: automobilių gamintoja „Volkswagen“ atsisakė Rytų Europoje statyti baterijų gamyklą, nes nežino, kiek ir kodėl kainuos elektra.
Europa prisišaudė į kojas. Ilgainiui praregės – aš tuo beveik neabejoju, kad grįš prie tarpinių modelių: priimtinas kainų lygis ir mažas kainų nepastovumas tuo pat metu suderinant su decentralizuota gamyba. Apie šį tarpinį modelį rasit parašyta kiekvienoje energetikos biblijoje, bet Europa ties kraštutinumais: nuo viską darančių valstybinių kompanijų iki visiško decentralizuoto chaoso.
Aš ne prieš privačius generuotojus, kurių labai daug – aš prieš nebuvimą išmanaus integratoriaus, kai visuomenė gintųsi ne pavieniui, bet būtų kompanija, kuri neleistų atsirasti viršpelniams, kuri stabilizuotų kainas. Be to, to reikia, nes investicijos pradės palikti Europą: nei JAV, nei Kinijoje nėra tokių cirkų, kaip pas mus, kai elektra tai 0, tai 4 centai už kilovatvalandę.
– Kas labiausiai neramina kalbant apie ekonomiką ir jos ateitį, žiūrint į artimiausius mėnesius?
– Turime daug užleistų problemų, daug kur pagal tam tikrus socialinio kapitalo aspektus, pagal švietimo padėtį esame arti Rumunijos, Bulgarijos. Politikai neturi jokios valios ką nors pajudinti užsisenėjusiose problemose, nes baisu kišti ranką į tą kloaką.
Tačiau tai gana svarbūs dalykai, nuo kurių priklausys, ar turėsime ką pasiūlyti taivaniečiams, tarkime, inžinerijoje. Greičiausiai neturėsime – pilna vadybininkų ir lojerių.
Čia nieko naujo, tačiau tam tikrose srityse degraduojame, bet degraduojame per lėtai, kad kažkam atsivertų akys.
– Ar jūsų nuomone reikėtų atlaisvinti kartelę imigrantams iš trečiųjų šalių?
– Verslo interesai paprastai būna trumparegiai. Jam vienodai, kaip atrodys šalis: jei jam reikia atsivežti 10 tūkst. žmonių iš Vidurinės Azijos, nes reikia pigios jėgos, per Seimą bandys stumti tokias darbotvarkes.
Žmonėms, kurie mato tolesnes perspektyvas, iškyla socialinės integracijos klausimai. O gal atvykėliai atsiveš senolius, kurie socialinei sistemai sukurs rūpesčių?
Buvo daug gražių šnekų, kad kovojome už talentus, tačiau baigėme tuo, kad prisivežėme labai nemažai juodadarbių: retorika – viena, kas vyksta – visai kas kita.
Mano prioritetas – susigrąžinti tautiečius.
Dėl ukrainiečių darbo rinkoje gana reikšmingai padaugėjo žmonių – 1,5 proc. augimas, nepaisant grynųjų tautiečių išvažiavimo. Tas trumpu laikotarpiu gana neblogai – dinamizuoja rinką, ekonomiką, todėl mes gan gerai atrodome kitų šalių atžvilgiu: daug kur Europoje jau yra techninė recesija, o mes galime didžiuotis, kad ekonomika vis dar auga. Ji auga dėl atvažiuojančių žmonių.
– Ar sprendimai dėl pensinio amžiaus neišvengiami?
– Pensinis amžius nėra iškaltas akmeny – naudingi idiotai Europos Komisijoje mus gąsdino fiksuotu darbingo amžiaus apibrėžimu. Mums reikia judėti su ilgėjančia gyvenimo trukme, su gerėjančiom sveikatom, jei taip yra. Lietuva tą palaipsniui ir teisingai yra dariusi.
Reikia galvoti, kaip tie 70-mečiai galėtų prasmingai dirbti, jei jie to nori. Mums reikia perprogramuoti požiūrį į pensininkus: savaitraštis „The Economist“ yra rašęs apie jaunuosius pensininkus, kurie žvitrūs, moka ir nori dirbti.
– Yra ir kitas modelis: vokiečių pensininkas kruizuose, iš pensijos galintis ramiai senatvėje atsipūsti.
– Tą galėjome ir mes daryti, jei ne tas gyvulių ūkis, su kuriuo 20 metų kovojome ir kuris lemia tai, jog pensijoms skiriame 6 proc. bendrojo vidaus produkto, o Vakarai – 12 proc. Iš kur mūsų pensininkas galės sau leisti tuos kruizus? Vaikai per mokesčių sistemą vagia iš savo tėvų.
To nesusitvarkome, nes į Seimą ateina interesų grupės, su koja atidaro duris, duoda pinigų rinkimams, o tada politikai, kurie atrodė skaidrūs, nemirksėdami pradeda pasakoti apie tai, kaip reikia naujų lengvatų elito prekėms. Tai – bananų respublikos bruožai.
– Bet kodėl vokiečiai susitvarkė?
– Jie neturi gyvulių ūkio, yra sistemos, kurios prižiūrimos visų kitų: jei kažkas jūsų atžvilgiu pasidarė lengvatą, jums nuo to blogiau. Pas mus nėra visuomeninio veiksmo baigti žaidimą.
Aš siūliau padaryti pridėtinės vertės mokestį 17 proc. be jokių lengvatų. Tai per mažą mūsų perskirstymo lygį priartintų prie normalaus bent jau estiško vidurio. Turėtume daug išspręstų problemų su pensijų, viešojo sektoriaus finansavimu, šalis taptų gerokai stipresnė.
Bet mes mėgstame šaudyti sau į kojas ir, nepaisant to, dar gana sėkmingai einame. Tačiau įsivaizduokime, jei šitų nesąmonių būtų dar mažiau – gana greitai pasiektume Vakarų vidurkius, kurių iki šiol nepasiekėme. Nepaisant A.Kubiliaus postų, kaip pasiekėme Japoniją, ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys apie vidutines pajamas rodo, kad nieko nesame aplenkę: nei Lenkijos, nei Slovakijos.
– O galėjome gyventi kaip šveicarai.
– Gal ne kaip šveicarai – tam reikia tapti avangardu technologinėje srityje. Tai nėra neįmanoma, turime įdomių klasterių. Bet reikia nustoti patiems sau kenkti.
– Ar turite nuomonę apie II pakopą? Reikia čia kažką daryti?
– Man atrodo, kad II pakopa gali sprogti nuo godumo. Ji sugebėjo padaryti neįtikėtiną dalyką: „Sodra“ yra pensijų fondas, bet ji negali konkuruoti su II pakopa, nes II pakopa prasimušė valstybės subsidijas sau, kurias laiko savo grąžos dalimi, nors subsidijas moka gyventojai. Mums tai atneša kaip uždirbtą grąžą.
Fondų valdytoja vengia kalbėti apie grąžą – mini, kad jums tiesiog apsimoka pas mus būti.
Noriu skaidraus diskurso šiuo klausimu.
Kodėl pensijų fondai turi tik aplenkti infliaciją? Jie turi lygiuotis į algų kilimą, kuris yra infliacijos ir našumo augimo suma, ne tik infliacija.
Šitie dalykai koktūs, nes kažkokia chebrytė skandina valstybinę viešą sistemą – socialinės apsaugos sistemos stuburą „Sodrą“ tam, kad uždirbtų kelis savo papildomus euriukus.
