Būtent puslaidininkiai, dar vadinami lustais, pastaraisiais dešimtmečiais tapo kone strategine preke, nes jų vis daugiau reikia tiek išmaniesiems įrenginiams, tiek automobiliams, tiek kone visoms technologinėms sistemoms.
Šiame sektoriuje pirmauja būtent Taivanas – šios Azijos valstybės kompanija „Taiwan Semiconductors“ yra didžiausia planetoje lustų gamintoja, pagal savo vertę tarp visų pasaulio įmonių ji neseniai pakilo į septintąją vietą.
Taivaniečiai sutiko pasidalyti technologijomis su lietuviais ir dar skyrė 10 mln. eurų pradiniam projektui su „Teltonika“.
Žinoma, kalbėti apie puslaidininkių gamyklą mūsų šalyje ankstoka, bet planai ambicingi: kaip sakė „Teltonikos“ įkūrėjas ir vadovas A.Paukštys, fabrikai pas mus jau galėtų pradėti veiklą po 6 metų, o po dešimtmečio bendrovės eksporto apimtis gali pasiekti net 9–10 mlrd. eurų per metus.
Tam reikėtų milžiniškų investicijų. Dar pernai A.Paukštys apskaičiavo, kad lustų gamykla su visais padaliniais atsieitų apie 2,2 mlrd. eurų, o bendros suplanuotos kompanijos investicijos iki 2030 metų sieks net 3,7 mlrd. eurų.
Juolab kad svarstoma galimybė Anykščiuose pradėti puslaidininkiams reikalingo silicio gavybą iš smėlio.
Kol kas „Teltonika“ plečiasi itin sparčiai. Pernai įmonės technologijų centras atidarytas Molėtuose, iš kurių yra kilęs įmonės įkūrėjas.
Planuose – milžiniškas net 14 hektarų kompleksas sostinės Liepkalnio rajone, kitos investicijos.
Pinigų joms reikės daug, o ar prisidės ir Taivanas, dar visiškai neaišku. Bet vien tai, kad ši šalis sutiko pasidalyti technologijomis, – nemažas laimėjimas.
Tiesa, gerų žinių be šaukšto deguto Lietuvoje retai būna – mat kartu su „Teltonikos“ projektu pristatytos ir kitos Taivano investicijos. Pavyzdžiui, 3,5 mln. eurų biotechnologijų startuoliui „Oxipit“.
Netrukus paaiškėjo, kad keturi šios įmonės dalininkai, dar nebūdami jos akcininkais, prezidento rinkimuose I.Šimonytei iš viso atseikėjo 18 tūkst. eurų.
Opozicija iškart prakalbo apie galimą parlamentinį tyrimą ir pareikalavo išsklaidyti abejones, kad Vyriausybė bando atsilyginti savo rėmėjams.
Bet statistikai daugiausia įpratę kreipti dėmesį į skaičius – kas ir kiek investuoja. Šie rodikliai kol kas nuteikia optimistiškai.
2022 metų rugsėjo pabaigoje sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos (TUI) siekė 28,9 mlrd. eurų, arba 44,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Per metus jos išaugo gana solidžiai – 11,2 procento, tad vienam gyventojui tenkanti TUI dalis padidėjo nuo 9,2 tūkst. iki 10,2 tūkst. eurų.
Tačiau vien skaičiai mažai ką pasako, mat kartu su investicijomis statomos gamyklos, kuriami paslaugų centrai, gausėja darbo vietų. Negana to, taip Lietuva įgyja vis daugiau patirties ir susipažįsta su naujausiomis technologijomis.
„Iš tikrųjų ne pinigai yra pagrindinė nauda. Jų mes turime, turime ir vietinio kapitalo, kuris gali investuoti į įvairias sritis.
Tikroji investicijų esmė – technologijų ir žinių perdavimas. Niekas netrukdo mikroschemų ar automobilių žibintų gamyklas sukurti ir Lietuvos verslininkams, bet mes neturėjome praktikos, žinių, patentų ir intelektinės nuosavybės“, – taip aiškino „Swedbank“ ekonomistas V.Šimkus.
Būtent žinios ir technologijos lemia, kokias ekonomines perspektyvas ateityje turės valstybė. O tai priklauso ir nuo sugebėjimo parodyti Lietuvos privalumus, ir nuo investicinio klimato.
Neseniai Ekonomikos ir inovacijų ministerijai Vilniuje bei prezidentui G.Nausėdai Davose ambicingą projektą pristatė Airijos maisto technologijų kompanija „Clon Bio“. Ji norėtų Akmenėje statyti didžiulę gamyklą, kurioje iš augalinių baltymų būtų gaminami mėsos pakaitalai – itin populiarus šiuo metu pasaulyje produktas, kurio paklausa milžiniška.
Apie 300 tūkst. tonų miežių kasmet perdirbsiantis fabrikas, kuris kainuotų maždaug ketvirtį milijardo eurų, taptų laukiamu Lietuvos ūkininkų klientu – tokiu atveju čia užauginti grūdai nebūtų eksportuojami, o iš jų būtų kuriamas kur kas didesnės pridėtinės vertės produktas.
Bet ar tokios investicijos sulauksime, priklauso ne tik nuo mūsų valdžios – airiai kol kas sprendžia, ar investuos ES, jei Briuselis pasiūlys lengvatų ar subsidijų į žaliąją ekonomiką paketą, ar vis dėlto JAV. Tačiau tai, kad Lietuvoje jau vyksta parengiamieji darbai ir poveikio aplinkai vertinimo procedūra, teikia vilčių.
Lietuvoje nemažai ir užsienio, ir vietos kapitalo investavimo sėkmės istorijų, nors būta ir kitokių atvejų.
Antai prieš keletą metų veiklą svetur perkėlė paslaugų centras „Barclays“, uždaryta „Yazaki“ gamykla Klaipėdoje – ji persikraustė į Serbiją.
Visa tai reiškia, kad mūsų šalis jau nebėra pigios darbo jėgos valstybė. O jei toliau bus investuojama į technologijas, Lietuva neišvengiamai turės ieškoti aukštos kvalifikacijos specialistų arba ugdyti juos pati.
Koks kelias bus pasirinktas, reikia apsispręsti jau dabar.
