Vien ketvirtąjį ketvirtį šalies BVP siekė 17,8 mlrd. eurų (to meto kainomis) ir, palyginti su tuo pačiu ketvirčiu 2021-aisiais, smuko 0,4 proc., tačiau palyginti su trečiuoju ketvirčiu, šalies ekonomika spalį-gruodį smuko 1,7 proc. (pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką), pranešė Valstybės duomenų agentūra.
„Didžiausią įtaką – 1,4 proc. punkto – BVP pokyčiui turėjo pramonės įmonių veiklos rezultatai, prekybos ir paslaugų sektorius prie BVP metinio augimo prisidėjo 0,6 proc. punkto“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė agentūros vadovė Jūratė Petrauskienė.
Pasak jos, 2022 metais, palyginti su 2021 metais, pramonės sukurta pridėtinė vertė augo 6,4 proc., statybų – 1,3 proc. augimas, prekybos ir paslaugų – 1 proc., žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės – 0,8 proc.
Ketvirtojo ketvirčio BVP antrąjį įvertį Valstybės duomenų agentūra skelbs kovo 1 dieną.
Įveikta tik dalis kliūčių ruožo
INVL investicijų valdymo ir gyvybės draudimo grupės vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė taip įvertino BVP rodiklius: „Nepaisant akistatos su karo kaimynyste, plėtrą ir investicijas paralyžiuojančiu neapibrėžtumu, energetikos kainų šoku ir pokyčiais eksporto geografijoje, Lietuvos ekonomika pernai pademonstravo stuburą.
Metus išgyvenome gerokai sėkmingiau, nei buvo nuogąstauta prasidėjus karui.
Lietuvos ūkio atsparumą pernai lėmė tai, kad tiek eksportuojančios, tiek į vidaus rinką orientuotos įmonės pernykštes negandas pasitiko su sveika subalansuotos plėtros inercija, solidžiomis privataus sektoriaus finansinėmis atsargomis, žemu įmonių, gyventojų ir valstybės įsiskolinimu, o tai didino Lietuvos ūkio manevro laisvę itin sudėtingų išbandymų akivaizdoje.
Metiniu gamybos apimčių smukimu 2022-uosius užbaigė pramonė. Šiaip jau apdirbamoji pramonė stipriai prisidėjo prie gero metinio BVP rezultato – per metus realios šio sektoriaus produkcijos apimtys pernai išaugo 9,5 proc. vis dėlto, 2022-ųjų pabaigoje apdirbamosios gamybos produkcijos augimas išsikvėpė, o šiuos metus sektorius pasitiko nuosmukiu.
Nepalanki išorinė aplinka užgniaužė kertinių mūsų eksporto rinkų plėtrą, natūralu, kad tai veikė svarbiausio Lietuvos eksportuojančio sektoriaus rezultatus. Be to, energetikos kainų šokas paveikė jai itin imlias trąšų, metalų, statybinių medžiagų ir kt. šakas, o atlėgus COVID-19 pandemijai, neigiamai suveikė ir bazės efektas reagentų gamybos apimčių dinamikoje.
Gamybos apimčių smukimas – rimtas signalas, kad ir išorinė paklausa nusilpus ir eksporto rinkų apetitas mūsų prekėms ir paslaugoms sumenkęs. Gamintojų laukia sudėtinga distancija: nestabilios energijos kainos, net ir ūkiui stagnuojant sparčiai kylančios darbo sąnaudos, sudėtingesnė kredito aplinka ir smukusios ES užsakymų apimtys byloja apie šio kertinio Lietuvos ekonomikos sektoriaus atokvėpį ir iššūkius Lietuvos eksporto konkurencingumui.
Vartotojai lengvai nesileido šokdinami infliacijos. Nors kainos kilo dviženkliais tempais ir Lietuva kiaurus metus rikiavosi ES viršūnėje pagal infliacijos rodiklį, gyventojai savo vartojimo elgsenos reikšmingai nekeitė. Mažmeninės prekybos apyvartų augimas (atmetus kainų pokyčių įtaką) išsikvėpė tik metų viduryje, ilgainiui buvo galima stebėti šiek tiek kuklesnius nei 2021 m. rezultatus. Vis dėlto, vertinant to meto kainomis, mažmeninės prekybos sektorius kas mėnesį mėgavosi vis naujais prekybos apyvartų rekordais, lūžis įvyko tik pačioje pernai metų pabaigoje.
Vis dėlto ketvirto ketvirčio operatyvioji statistika ir išankstinis BVP įvertis rodo, kad ekonomikos augimas išsikvėpė ir tam tikro stabtelėjimo neišvengsime. Pakilus horizontaliai visų būtiniausių prekių ir paslaugų kainoms, namų ūkiai jau priversti keisti elgseną ir mažinti realias vartojimo apimtis.
Ši tendencija dar labiau išryškės šiemet. Nors kainos taip stipriai nebeaugs ir turėtų būti mėnesių, kuomet stebėsime defliaciją, tačiau paskolų turintys gyventojai labiau pajaus aukštesnių palūkanų normų spaudimą. Sunkėjat skolų aptarnavimo naštai, mažiau lėšų liks vartojimui.
Ko laukti šiemet? Vangesnės ūkio raidos fazės išvengti, panašu, nepavyks, ji nusistūmė į šiuos metus. Nors 2023 m. vis dar skendi dideliame neapibrėžtume tiek dėl geopolitinių rizikų, tiek dėl miglotų kertinių pasaulio ekonomikų raidos perspektyvų, Lietuva, tikėtina, neišvengs negilaus slystelėjimo į recesijos teritoriją (-0,5 proc.).
Lietuvos ūkio stabtelėjimo priežastys objektyvios: karas pašonėje, dėl neapibrėžtumo, paaštrėjusių rizikų ir kylančių palūkanų normų, kuklesnis verslo apetitas investicijoms ir plėtrai, žemas kertinių eksporto rinkų vartojimo apetitas, energetinė krizė ir stipriai išaugusios kone visų gamybos veiksnių sąnaudos, kylančios palūkanų normos ir mažėjantis likvidumas rinkoje. Tai, iš dalies, lems ir techniniai matematiniai veiksniai – pastaruosius porą metų Lietuvos ekonomika augo itin sparčiai, tad bus sunku pranokti šiuos rekordinius rezultatus, kai išorinė aplinka kardinaliai pasikeitusi“.
Ekonomikos ketvirčiavimas
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis:
„Šis ekonomikos nuosmukis nebuvo netikėtas – labiau netikėta buvo galbūt tai, kad Lietuvos ekonomika taip ilgai išvengė neigiamų pasekmių ir dėl karo Ukrainoje, ir dėl energijos krizės, ir dėl infliacijos. Kaimyninių Baltijos šalių Latvijos ir Estijos BVP mažėti pradėjo dar praėjusių metų viduryje.
Apie išsikvepiantį Lietuvos ekonomikos augimą signalizuoti pradėjo ir pramonės, ir mažmeninės prekybos duomenys. Gruodį mažmeninė prekyba buvo 6,2 proc. mažesnė nei prieš metus, ypač krito išlaidos maistui, buitinei technikai bei elektronikos prekėms. Infliacija pasivijo ir pakišo koją daugeliui mažesnes pajamas gaunančių vartotojų.
Visus praėjusius metus pramonės apimtys augo įspūdingais tempais ir buvo beveik dešimtadaliu didesnės nei 2021-aisias metais. Vis tik eksporto užsakymai pastarąjį pusmetį jau sparčiai mažėjo, o gruodį apdirbamoji gamyba buvo net 10,3 proc. mažesnė nei prieš metus.
Ko tikėtis šiemet? Deja, Lietuvos, kaip ir daugelio kitų euro zonos šalių, ekonomika yra ketvirčiuojama – ją į keturias skirtingas puses už rankų ir kojų tempia nedraugiškos ir nemalonios jėgos.
Pirma, kainų šokas ir sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Nors infliacija pastaraisiais mėnesiais išsikvėpė ir toliau sparčiai mažės, kainos išlieka labai aukštame lygyje. Kitaip sakant, praėjusių metų kainų šuolio pasekmes vis dar jausime šiemet. Daugelio gyventojų pajamų augimas kainų augimo nepasivijo, o sumažėjusi perkamoji galia reiškia, kad tenka peržiūrėti vartojimo įpročius.
Antra − blogiausių energijos krizės scenarijų Europa išvengė, tačiau per anksti teigti, kad visos problemos jau praeityje. Kol kas Europai padėjo dvi neįprastai šiltos žiemos, bei pramonės įmonių lankstumas ir gebėjimas sumažinti energijos suvartojimą.
Vis tik jei šiemet ES visai nebeimportuotų dujų iš Rusijos (jų vis dar perkama apie 8 proc.), o ateinanti žiema būtų įprastai šalta, tuomet europiečiams reikėtų dar maždaug 7 proc. sumažinti vartojimą. Be to, nors dabartinės dujų ir elektros kainos biržose atrodo mielos akiai, tačiau čia yra niuansų.
Net ir pigesnė nei pernai energija ne itin padeda Europos įmonių konkurencingumui, nes kaina išlieka gerokai didesnė nei praėjusį dešimtmetį ir aukštesnė nei daugelyje kitų pasaulio regionų. Gyventojai irgi daug naudos nepajus – nemokėję pilnos rinkos kainos pernai, šiemet jie nejaučia palankių rinkos tendencijų. Sutaupo tik valstybės biudžetas, nes reikės mažiau lėšų kompensacijoms.
Trečia problema – kovodamas su praėjusių metų infliacija Europos Centrinis Bankas (ECB) šį ketvirtadienį pakels palūkanų normas dar puse procentinio punkto ir čia nesustos. Tikėtina, kad tarpbankinių palūkanų normos EURIBOR metų viduryje pakils iki 3,5 procento.
Tokios ilgai nematytos, o daug kam ir niekada anksčiau nematytos, palūkanų normos mažina būsto įperkamumą ir toliau slopins nekilnojamojo turto rinką. Jau turinčių būsto paskolas sąskaitos dėl to irgi patuštės, bet tai neturės didelio makroekonominio poveikio – tik 16,6 proc. lietuvių gyvena būste, kurio įsigijimui pririekė paskolos. Tačiau palūkanos kyla visose Vakarų valstybėse, tai neigiamai paveiks daugelio gyventojų perkamąją galią ir Lietuvos eksporto rinkose.
Čia išryškėja ketvirtoji nepalanki tendencija – atslūgstanti pasaulinė paklausa. Lietuva yra itin atvira ekonomika – pernai prekių ir paslaugų eksportas šovė į naujas rekordines aukštumas ir dabar sudaro daugiau nei 80 proc. šalies BVP. Todėl mūsų šalies perspektyvos labiausiai priklauso ne nuo to, kiek pinigų mes išleidžiame restoranuose ar grožio salonuose, o kiek pirkėjų eksporto rinkose domisi mūsų prekėmis ir paslaugomis.
Daugelis išankstinių indikatorių rodo, kad pasaulinė prekyba artimiausiu metu gali sumažėti. Vartotojai beveik visose Lietuvos eksporto rinkose susiduria su panašiomis problemomis – infliacija, energijos šoku, didesnėmis palūkanomis – ir ten paklausa jau mažėja.
Vis tik horizonte matomos ne vien tik niūrios perspektyvos. Pastaruoju metu labai pasitaisė gyventojų lūkesčiai – geriau vertinama ir asmeninė finansinė padėtis, ir šalies ekonominės perspektyvos. Šių metų sausį padidėjo eksporto užsakymai, labai pagerėjo ir daugelio įmonių lūkesčiai.
Antrąjį pusmetį Europos įmonės gali sulaukti daugiau paklausos ir iš atsidarančios Kinijos, nors Lietuvai tiesioginės naudos dėl to daug nebus. Kitais metais, tikėtina, visai atsitraukus infliacijai ECB pradės mažinti palūkanų normas.
Galiausiai, net ir jaučiant visas nemalonias jėgas reikia pripažinti, kad Lietuvos ekonomika išlieka subalansuota ir konkurencinga, galinti išvengti didelių sukrėtimų. Gal šiemet ir nereikėtų tikėtis ekonomikos augimo, tačiau dar mažiau tikėtinas yra ženklus jos nuosmukis“.
