Jau gruodį už kilogramą pieno buvo mokama 6,7 proc. mažiau nei lapkritį – 51 centas.
Sausį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina leidosi iki 46 centų, šį mėnesį, anot tiekėjų, krito toliau. Labiausiai dėl to kenčia smulkieji ūkiai, nes stambiesiems, galintiems užtikrinti deramą kokybę, taikoma gerokai didesnė kaina.
Praėjusių metų vasara buvo išskirtinė: paprastai šiuo metų laiku supirkimo kainos krinta dėl didesnės pasiūlos, bet pernai ūkininkams buvo mokama po pusę euro ir dar daugiau už kilogramą.
Apskritai net ir sumažėjusi kaina gruodį buvo beveik penktadaliu didesnė nei prieš metus.
Kaip ir kiekviename versle, pieno sektoriuje būna pakilimų, būna ir nuosmukių.
Pastaraisiais mėnesiais pasaulio biržose gerokai atpigo pagrindiniai pieno produktai: sūrio tonos kaina, palyginti su vasara, sumenko nuo 5,8 tūkst. iki 3,4 tūkst. eurų, baltymų izoliato – nuo 18 tūkst. iki 11 tūkst. eurų.
Perdirbėjai gal ir galėtų rizikuoti toliau gaminti produkciją, krauti ją į sandėlį ir laukti rinkos atsigavimo. Tik niekas negali nuspėti, kada jis ateis, – po poros mėnesių ar po metų, o per tiek laiko galima ir bankrutuoti.
Todėl natūralu, kad, pingant galutiniams produktams, mažėja ir žaliavos kaina. Juolab kad ji buvo pakilusi iki rekordinių aukštumų.
Nesunku suprasti ūkininkus, nirštančius dėl mažėjančių supirkimo kainų ir atitinkamai menkstančių pajamų.
Tačiau protesto taikiniais buvo pasirinktos tik pieno perdirbimo įmonės ir prekybos tinklai, nors akivaizdžiai neefektyvi pieno ūkių struktūra nesikeičia dėl valdžios nesugebėjimo priimti sudėtingų, bet būtinų sprendimų.
Lietuvoje pernai veikė 14,3 tūkstančio pieno ūkių, pardavusių 1,34 mln. tonų pieno ir uždirbusių 684,56 mln. eurų pajamų (net 52,7 proc. daugiau nei 2021 m.). Vidutinis karvių skaičius ūkyje per metus išaugo nuo 12,8 iki 14,6.
Net kaimyninėje Latvijoje ūkių – kone tris kartus mažiau, tačiau vidutiniame yra per dvi dešimtis karvių.
Ką jau kalbėti, pavyzdžiui, apie Nyderlandus, kur 16 tūkst. ūkių per metus parduoda dešimt kartų daugiau pieno nei beveik toks pat skaičius Lietuvoje – net 13,9 mln. tonų. Tenykščiuose ūkiuose laikomų karvių vidurkis – 98. O Estijoje – net 186, todėl vos 435 ūkiai, 2021 m. duomenimis, pagamino beveik 0,8 mln. tonų pieno.
Kelias karves laikantiems žmonėms sudėtinga išaiškinti, kad tai nėra ir negali būti verslas. Bet jau tris dešimtmečius politikai nesugeba paskatinti jų keisti veiklos pobūdį – verčiau padalija vienkartinių išmokų ar pažadų, kurie niekuo negelbėja.
Šitokia strategija ypač populiari sumažėjus supirkimo kainoms ar artėjant rinkimams. Tačiau jei per tiek laiko ji nepasiteisino, gal verta imtis kitokios?
Negana to, pernai ne vienas ūkininkas ėmė skųstis dėl sudėtingų reikalavimų negalintis pasinaudoti parama, kuri padėtų stambinti ūkius. Mat statybų įkainiai sparčiai kilo, o žemdirbių paraiškos dėl investicijų buvo nagrinėjamos mėnesių mėnesius, kol darbai smarkiai pabrango.
„Lietuvos rytas“ aprašė atvejį, kai dėl menkų neatitikimų vieno Kelmės rajono ūkininko prašymą Nacionalinė mokėjimo agentūra, užuot perdavusi Žemės ūkio ministerijos komisijai, tiesiog atmetė ir nurodė rašyti iš naujo.
Per tiek laiko projektas, kuriuo žemdirbys ketino didinti karvių bandą, pabrango 40 tūkst. eurų.
Nenuostabu, kad iš pieno sektoriui skirtų 87,4 mln. eurų buvo panaudota tik 55,2 mln. eurų, o likusi dalis perkelta į šiuos metus. Tačiau jei ūkiai negalėjo investuoti tuomet, kai supirkimo kainos buvo pasiekusios viršūnę, ką kalbėti dabar?
Žemės ūkio ministras K.Navickas paskelbė, kad bus dalijamos lengvatinės paskolos investiciniams projektams arba apyvartinėms lėšoms.
Be to, ministerija nori sukurti pieno supirkimo aukcionų realiu laiku sistemą, indeksuoti supirkimo įkainius pagal produkcijos pardavimo kainas.
Kodėl sukrusta tik dabar? Greičiausiai ministras pabūgo grasinimų: juk dar prieš savaitę dalis ūkininkų, pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio tarybos vadovas J.Vilionis, ragino surengti jam apkaltą dėl neveiklumo.
Apie tai jau užsimena ir kai kurie politikai, prognozavę, kad iki kovo 10 dienos, kai turi prasidėti Seimo pavasario sesija, ūkininkai gali patraukti į gatves.
Jie patraukė anksčiau, tik ne prie Žemės ūkio ministerijos. Beje, tarp protestuotojų nebuvo tų, kurie reikalavo ministro galvos.
Gal ir nenuostabu, nes pranešimą apie šią akciją, kuria buvo reikalaujama didesnių pieno supirkimo kainų, kažkodėl išplatino Lietuvos grūdų augintojų asociacija, nors grūdininkai pajamomis tikrai negali skųstis.
Pastarajai asociacijai nuo seno vadovauja K.Navicko kolega konservatorių partijoje A.Macijauskas – buvęs žemės ūkio viceministras, šio posto prieš daugiau nei dešimtmetį netekęs po to, kai dovanų gavo išmaniųjų telefonų. Sutapimas? Galbūt. Tačiau suteikiantis peno įtarimams sklisti.
