Problema – ne tik bankuose
„Tai būtų antri metai iš eilės, kada bankų pelnai labai stipriai didėtų. Tą lemia netipinės ir neeilinės aplinkybės: tiek Europos Centrinio Banko (ECB) vykdytas kiekybinis skatinimas, kuris tęsėsi ilgą laiką ir ypač suintensyvėjo per pandemiją – buvo švirkščiami milijardai pinigų į euro zonos ekonomiką.
Tiek vyriausybių palaikomoji politika, kurios ėmėsi vyriausybės pandemijos akivaizdoje ir tęsė karo akivaizdoje – švirkštė grynuosius į ekonomiką“, – Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ aiškino INVL grupės vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Šių aplinkybių pasekmė ir yra ta, kad komercinių bankų sistemoje kaupėsi indėliai.
„Jų susikaupė rekordinės sumos. Kalbant apie gyventojų indėlius Lietuvos bankų sistemoje, suma yra didžiausia per visą istorija – 21 mlrd. 600 mln. Tai išties labai didelė suma. Tuo tarpu, paskolų lygis gerokai mažesnis.
Susiformuoja tokia netipinė aplinka, kuomet komerciniai bankai yra priversti laikyti rezervus ir atitinkamai gali labai saugiai ECB pasidėti net ir papildomų indėlių – už tai ECB moka palūkanas. Tuo tarpu, kadangi indėlių sumos yra rekordinės, nesusidaro rinkos spaudimo, kad patys komerciniai bankai mokėtų palūkanas gyventojams“, – sakė I.Genytė-Pikčienė.
Tad, jos manymu, čia slypi išties rimta problema.
„Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuva išsiskiria tuo, kad gyventojai apskritai labai daug savo finansinio turto laiko neįdarbinto, laiko indėlių arba grynųjų pavidalu. Net 71 proc. viso namų ūkio finansinio turto yra indėliai ir grynieji. Euro zonoje tas lygis yra tik 40 proc., o Skandinavijos šalyse – tik 18 proc.
Problema, matyt, glūdi tame, kad mūsų finansinis raštingumas yra nepakankamas ir mes, lietuviai, nesinaudojame finansinėmis rinkomis ir kitais finansų rinkų produktais“, – šnekėjo ekonomistė.
Bankams siūlo laikiną mokestį
Pasiūlymą įvesti bankams laikinąjį solidarumo mokestį, kuriuo surinktos papildomos pajamos būtų skiriamos krašto apsaugai, I.Genytė-Pikčienė vertino teigiamai.
„Kadangi tai – mūsų visų interesas ir prioritetas, tai čia politiškai ir populistiškai labai palankus teigimas. Vienu šūviu – pora zuikių: ir tuos visuomenės akyse blogiukus Skandinavijos bankus nubausime, ir kartu kilniam tikslui skirsime papildomų lėšų. Manau, kad ypač prieš rinkimus, čia populiarus visuomenėje ėjimas“, – svarstė ji.
Vis dėlto tame yra ir rizikų.
„Bankų sistemai siekiant pritraukti naujų žaidėjų, toks mokestinis baudimas, iškraipymai rinkoje nėra palanku. Galbūt tas laikinumas ir pateisintų tokį žingsnį, kadangi tie aukšti pelnai yra netipinė situacijos pasekmė, tai tas laikinas mokesti būtų pasekmės suvaldymas. Bet, matyt, reikės detalių diskusijų ir su pačia sistema, ir su teisininkais, kad nebūtų valstybei teisinių problemų“, – manė moteris.
Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narė Nijolė Uinskienė tokį mokestį bankams irgi palaikė – esą prie bėdų sprendimo turi prisidėti visi.
„Jei šiandien prisideda verslas, kitos struktūros, tai bankai – ne išimtis. Jau ir taip jie pas mus pamaloninti“, – dėstė N.Uinskienė.
Diskusijai dar per anksti?
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus manė, kad teiginiai, jog bankai kitais metais uždirbs 1 mlrd. eurų, gali būti per ankstyvi, tačiau tokiam scenarijui vis tiek reikėtų ruoštis.
„Be jokios abejonės, mes kalbame apie briedį, kuris vis dar yra girioje, nes 2023 metai nepraėjo, jie dar tik prasidėjo. Bet prielaidos galvoti, kad tokia situacija susiklostys, yra. Manau, kad jei toks scenarijus išsipildytų, reiktų turėti parengtas priemones. Kalbėti apie 2023 metų pelno apmokestinimą 2024 ar 2025 metais jau per vėlu.
Kalba eina apie įrankių pasiruošimą. Aišku, pats pelno dydis gali būti ir didesnis, ir mažesnis nei 1 mlrd., mes nežinome, kaip susiklostys ekonomika, kaip susiklostys palūkanų normų kelias ir pan. Bet įvairūs skaičiavimai rodo, kad suma bus apie 1 mlrd. eurų“, – kalbėjo G.Šimkus.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentė Eivilė Čipkutė antrino, kad diskusija dėl rekordinių bankų viršpelnių turės būti pradėta ateityje.
„Dabar esame vasario pradžioje. Norėtųsi galėti prognozuoti ateitį labai tiksliai, tačiau makroekonominės valstybės prognozės yra atnaujinamos kas ketvirtį. Mes suprantame, kad ir makroaplinka, ir geopolitinė aplinka yra ne taip lengvai prognozuojama, tad mes šiuo metu negalėtume nei patvirtinti, nei paneigti to skaičiaus“, – tvirtino E.Čipkutė.
