Panaši situacija ir užsienyje
Energijos kainos iki pat praėjusių metų rugsėjo buvo pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys, tačiau dabar juo tapo maisto kainos. Naujausiais duomenimis, maisto produktai gruodį Lietuvoje buvo trečdaliu brangesni nei prieš metus.
Didžiausią įtaką maisto infliacijai daro duona, mėsa, pienas ir jų produktai. „Jie lemia apie 55 proc. visos maisto produktų infliacijos“, – aiškino LB Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas.
Visgi jis atkreipė dėmesį, kad maisto kainos sparčiai augo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos (Estijoje – beveik 31 proc., Latvijoje – šiek tiek viršijo 29 proc.), Europos Sąjungos (ES) šalyse.
„Tokia maisto kainų infliacija yra didelė net Europai, net nekalbant apie Baltijos šalis. Bet tai, kad panašios tendencijos matomos regione, suponuoja, jog yra bendrų veiksnių, kad tai nėra tik Lietuvai būdingos priežastys“, – sakė ekonomistas.
Tačiau Baltijos šalyse maistas brango sparčiau nei vidutiniškai ES vidurkis, kuris gruodį sudarė 18,2 proc.
Dar 2020 m. maisto produktų kainų lygis Lietuvoje siekė apie 85 proc., o jau praėjusių metų pabaigoje – 97,5 proc. ES vidurkio. LB vertinimu, kai kurių grupių produktų, tokių kaip aliejus, pienas, sūris, kiaušiniai, kainos jau viršija ES kainų lygį. Jo dar nepasiekė mėsos, žuvies, vaisių ir daržovių kainos.
„Reikšmingai priartėjome prie vidurkio, bet jo dar neviršijome. Latvija ir Estija galimai jau turi aukštesnį kainų lygį nei ES vidurkis“, – sakė jis.
Išanalizavo atskirus sektorius, vienas išsiskyrė
Tiek per pandemiją, tiek Rusijai pradėjus karą Ukrainoje Lietuvos ekonomika demonstravo atsparumą, tad makroekonominė aplinka nebuvo prasta, gyventojų perkamoji galia stipriai nenukentėjo. A.Dabušinsko teigimu, būtent dėl šių priežasčių gamybininkams ir prekybininkams susidūrus su reikšmingu sąnaudų padidėjimu buvo palanku šią naštą perkelti į kainas ir tai įvyko gana greitai.
LB palygino kainų bei sąnaudų kaitą skirtinguose sektoriuose.
Žemės ūkio sektoriaus analizės rezultatai parodė, kad šio sektoriaus gamybos sąnaudos 2021–2022 m. didėjo, bet daug lėčiau, nei šoktelėjo žemės ūkio produkcijos kainos.
„Supirkimo kainos buvo paaugusios apie 55 proc. 2022 m. trečiąjį ketvirtį, žemės ūkio defliatoriumi įvertintas kainų padidėjimas siekė 40 proc., tuo metu sąnaudų padidėjimas – apie 25 proc. Tokios tendencijos reiškia, kad praėję porą metų turėjo būti gana sėkmingi žemės ūkio sektoriui“, – sakė LB ekonomistas.
Tuo metu maisto pramonės gamybos sąnaudos augo panašiai kaip ir produkcijos kainos. Sąnaudos net ėmė augti anksčiau ir sparčiau nei pradėti keisti skaičiai etiketėse. Tik 2022 m. trečiąjį metų ketvirtį metinis kainų augimas ėmė viršyti sąnaudų padidėjimą.
O sąnaudos labiausiai išaugo būtent dėl pabrangusios žemės ūkio produkcijos, tai sudarė apie 45 proc. viso sąnaudų padidėjimo. Apie 30 proc. sąnaudų padidėjimo lėmė kitos brangusios lietuviškos prekės, pramonėje naudotos kaip tarpinis produktas, energijos brangimas lėmė apie 10 proc. sąnaudų augimo.
Prekybininkų sąnaudos ir maisto kainos vartotojams kilo panašiu tempu.
„Pagrindinis sąnaudų komponentas yra prekių, įsigytų perparduoti, brangimas. Didėjo ir operacinės išlaidos, bet jos turėjo mažesnį svorį bendrame sąnaudų padidėjime“, – aiškino A.Dabušinskas.
Tačiau būtent pastaruoju metu LB maisto pabrangimą labiausiai sieja su energijos kainų šoku. 2022 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvoje energijos šoko dalis sudarė 80 proc. maisto infliacijos, euro zonoje ši dalis mažesnė – 55 proc. A.Dabušinskas aiškino, kad mažas ir atviras ekonomikas įprastai tokie šokai paveikia stipriau, būtent tai ir matome dabar.
Jeigu kainų raida būtų stipriai atitrūkusi nuo sąnaudų padidėjimo, kuris nulemtas medžiagų pabrangimo ar darbo užmokesčio augimo, tai pasimatytų ir pelningume.
Nors, LB ekonomisto teigimu, nė vienas iš šių sektorių – žemės ūkis, maisto pramonė, mažmeninė prekyba – išskirtinių pelnų neuždirbo, rezultatai rodo, kad žemės ūkio sektoriuje pelno ir mišriųjų pajamų dalis yra šiek tiek didesnė nei istorinis vidurkis.
Šis sektorius gaus didesnę naudą nei kiti, mat maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje skaičiai už vidurkį yra mažesni.
Ką matysime ateityje?
„Jei nebus daugiau rimtų sukrėtimų, pikas jau praeityje, – pareiškė A.Dabušinskas. – Tačiau nemanome, kad maisto kainų infliacijos lėtėjimas bus tolygus ir atitiks energijos sąnaudų, kainų mažėjimą.“
Jis atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, pastaraisiais metais pramonėje sąnaudos augo sparčiau nei kainos, tad neaišku, ar šis padidėjimas jau iki galo nugulė kainose. Būtent tai dar gali pristabdyti kainų mažėjimą.
„Žvelgiant į ateitį dar matysime infliacijos inerciją“, – teigė ekonomistas.
A.Dabušinskas pabrėžė, kad LB siekė įvertinti maisto prekių, kaip prekių grupės, kainų raidą. Pagrindinis dėmesys skirtas sąnaudų raidai ir tai palyginta su maisto kainų raida.
„Nesiekiame įvertinti individualių kainų lygio pagrįstumo ar nepagrįstumo, taip pat individualių rinkos dalyvių kainodaros tinkamumo ar netinkamumo. Nesigilinama ir nesistengiama atsakyti į klausimus dėl rinkos struktūros, kartelinių susitarimų, jei tokie būtų. Tai nėra Lietuvos banko priežiūros ir atsakomybės sritis“, – paminėjo jis.
LB maisto kainų raidą stebi reguliariai ir prognozes skelbia kas ketvirtį metų, tačiau šįkart esant aukštai infliacijai ekonomistai anksčiau, sausį, atliko detalesnę maisto kainų analizę.
