Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius, ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Raimondas Kuodis bei prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis.
Praėjusią savaitę į Prezidentūrą prisibeldė pieno gamintojai. Iš šalies vadovo vyriausiojo patarėjo Jaroslavo Neverovičiaus jie išgirdo: smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms ir ūkininkams baiminantis bankrotų, valstybė privalo padėti pieno ūkiams atlaikyti krizę.
„Pieną, sūrius eksportuojame. Tai – ženkli pramonės eksporto dalis. Reikia surasti galimybių padėti ūkininkams. Visada bus pakilimų ir kryčių. Jei prarasime dalį šios pramonės, tapsime paprasčiausiais šių produktų importuotojais. Ar, vertinant geopolitinį aspektą, saugu priklausyti nuo kitų ir neturėti savo produkcijos?
Geriau paremti, nei pasitraukti, kitaip rinka užsipildys kitais – ilguoju periodu pralošime“, – svarstė LPK prezidentas V.Janulevičius.
Jo teigimu, išaugę energetinių išteklių kaštai atsiliepė bendriems visų įmonių rezultatams.
„Gruodžio mėnesio nuosmukis, kuris buvo fiksuotas lyginant su užpraėjusiais metais, akivaizdžiai parodo, kad gamybinėms įmonėms – ar tai būtų pieno gamybos, trąšų ar metalo apdirbimo sektorius – praėjusių metų paskutinį ketvirtinį buvo labai sunku paskaičiuoti kainas, įvertinant, kokios jos bus šiais metais.
Dėl tokių disbalansų atsirado tuščios erdvės: tarsi viskas brangsta, tačiau, jei žiūrėsime į įmonių pelningumus, vieni sektoriai puikiai išgyveno šią krizę, o kiti negali paskaičiuoti būsimai produkcijai kainų“, – „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo V.Janulevičius.
„Lengva pasakyti – sunku įgyvendinti , – apie paramos skyrimą pieno gamintojams sakė T.Povilauskas. – Sektorius – strategiškai svarbus. Tik reikia atskirti, kad jis strategiškai svarbus kalbant apie vidutinius ir didžiuosius pieno gamintojus. Problema, kad Lietuvoje karvių bandos mažos – vis tiek eisime vidutinės bandos didėjimo linkme. O tai – jau socialinė politika, mažiausių ūkių pagalbos priemonė.
Didiesiems, kurie turi išlikti, kurių ateitis labai svarbi perdirbimo pramonei, finansinių pagalbos instrumentų galimybės įvairios. Galima duoti subsidijas, galima teikti lengvatines paskolas. Atėjus geriems laikams verslas gali grąžinti suteiktą paramą, blogais – gauti iš valstybės“.
– Pernai metų BVP rodiklis – 1,9 proc. Kaip vertinti jį?
V.Janulevičius: Vylėmės geresnių rezultatų – maniau, kad bus apie 2,5 proc. Paskutinis ketvirtis sužaidė žaidimą, kurio nesitikėjome. Pernai metų paskutinįjį ketvirtį, gruodį, kai buvo daug neaiškumo, rekordiškai daug įmonių savo darbuotojus paleido apmokamų atostogų būtent dėl būsimų tiekimo kainų nežinomybės.
Nuo gruodžio vidurio nedirbo labai daug įmonių, o tai stipriai atsiliepė rezultatams.
Jų tikėjomės geresnių, tačiau esant tokioje situacijoje – geopolitinėje, pokovidinėje – galime džiaugtis pasiektais rezultatais.
Pirmąjį ketvirtį, matyt, pabaigsime su lengvu sulėtėjimu. Dėl antrojo, trečiojo ketvirčio nežinia – labai neramina dujų kaina – neseniai ji paaugo 20 proc. Dėl to kyla nerimas vidutinei, stambesnei pramonei, kuri susijusi su chemija, metalo apdirbimu.
– Pusę BVP skaičiaus, kaip sako V.Janulevičius, sudaro apdirbamoji pramonė, antroje vietoje – mažmeninė prekyba. Beveik 2 proc. BVP – tai daug ar mažai? Ko tikėtis ateityje?
T.Povilauskas: Pernai vasarį, prasidėjus karui, tikėjomės 0 proc. BVP. Nuo rugsėjo tikėjomės 2,2 proc. BVP.
Pernai metų ketvirtasis ketvirtis – jau istorija. Yra daug sausio mėnesio rodiklių, kurie leidžia daryti įžvalgas apie pirmąjį šių metų ketvirtį.
Yra gerų žinučių: vidaus vartojimas – namų ūkių, gyventojų vartojimas – stebina gerąja prasme. Sausio mėnesio mažmeninės prekybos, apgyvendinimo, maitinimo įstaigų rodiklių metiniai pokyčiai buvo stipresni nei pernai metų pabaigoje.
Bet eksportuojantis sektorius, pramonė, sausį nuvylė: galvojome, kad po to, kai gruodį nemažai įmonių buvo sustabdžiusios gamybą, sausį matysime geresnius rezultatus, tačiau pramonės gamybos nuosmukis buvo apie 10 proc. Tai šiek tiek daugiau nei buvo gruodį.
Žinoma, situacija tarp sektorių – labai skirtinga. Neminint chemijos pramonės, nes trąšų gamintojai sausį nedirbo, baldų gamyba šį sausį, lyginant su pernai metų sausiu, krito 20 proc. Tai – didžiulis nuosmukis. Nemenkas ir medienos gaminių nuosmukis.
Kita vertus, yra tokių sektorių kaip optinės, kompiuterinės įrangos, elektronikos, mašinų, transporto priemonių, maisto gamyba, kurie augo.
– Kas vyksta tose rinkose, nuo kurių priklausoma Lietuva?
V.Janulevičius: Pirmąjį ketvirtį turime stabilių užsakymų. Visgi lengvas sulėtėjimas yra. Akivaizdu, kad prieiga prie kapitalo, palūkanų brangimas atsiliepia ir namų ūkiams, ir lūkesčiams.
Žiūrint pagal įrengimų užkrovimą, gerai sekasi elektronikos gamintojams, elektroninių prietaisų, transformatorių. Čia užsakymų skaičius viršija metus, vidurkis – 18 mėnesių.
Taip įvyko dėl žaliosios transformacijos, jaučiamas naujų pasijungimų, linijų poreikis.
Šiandien blogiau tiems, kurie užsiima sunkesniais įrengimais, kurie gaminami ir surinkinėjami Lietuvoje. Čia užsakymų skaičius mažėja.
Kalbant apie buitines prekes, ką naudoja šeimos ūkiai, stebimas lengvas mažėjimas. Įsigyta mažiau nekilnojamojo turto (NT) objektų, vadinasi, reikia mažiau baldų. Tai jaučiama ir Europoje, ypač – Skandinavijoje. Akivaizdu, kad lūkesčiai Šiaurės šalyse ženkliai prastesni nei lūkesčiai Vokietijoje.
Tikėtina, kad jaučiamas lengvas sumažėjimas, kalbant apie Skandinavijos rinkas, gali įsibėgėti: ten žymiai mažiau parduodama NT objektų, žymiai mažiau statybų. O Lietuva nemažai eksportuodavo į Šiaurės šalis. Gera žinia ta, kad mes vis dar konkurencingesni nei vietiniai, bet apimtys jau kitokios.
Vokietija kol kas rodo gana neblogus rezultatus. Šių metų antrasis ketvirtis užsakomajai apdirbamosios pramonės gamybai bus silpnesnis, lyginant su pirmuoju, bet žymių probleminių situacijų nematome. Tikėtina, kad jei jos atsiras, priklausys nuo dujų kainų.
– Kaip vertinti pernai metų 12 proc. algų kilimą? Ar tai – Vilniaus burbulo rodiklis?
T.Povilauskas: Ketvirtąjį ketvirtį vidutinio darbo užmokesčio prieš mokesčius šalies vidurkis perlipo 1,9 tūkst. eurų. Reikia įvertinti, kad ketvirtąjį ketvirtį išmokamos premijos, priedai, kurie taip pat įtraukiami į vidurkį.
Žinoma, Vilniuje algos didesnės, tačiau augimas buvo panašus visuose regionuose. Tik nuo didesnės sumos augimas procentais, pavertus į eurus, didesnis. Kai alga Vilniuje auga 13 proc. ir tiek pat ji auga Kalvarijos savivaldybėje, skirtumas eurais tik plečiasi, nors procentais jis toks pat.
V.Janulevičius: Manau, kad atlyginimų didėjimas – visos Lietuvos, ne tik Vilniaus privalumas.
Jei pažiūrėsime į pramonės sektorių – žinoma, jis skirtinga. Tarkime, chemijos pramonėje atlyginimai kilo 6–7 proc., be to, kai kas darbuotojus ir atleido. Tuo metu apdirbamojoje ir maisto pramonėje atlyginimų vidurkis kilo vos ne 20 proc.
Lietuva 10 metų pirmauja ES pagal atlyginimų kilimą. Nuo 2000 iki 2022 m. Lietuva pagal BVP augo sparčiausiai ES. Galime pasidžiaugti rezultatais ir ieškoti sąsajų su atlyginimų kilimu. Galbūt turėtų būti paskatos jaunoms šeimoms kitaip įsigyti būstą. Nenoriu būti nepopuliarus, bet daugelis Europos šalių turi gerą bazę, kur ką tik susituokę žmonės pirmam būstui turi nulinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą.
Reikėtų ieškoti būdų, kaip atpiginti pragyvenimo lygį.
Reikia turėti omenyje, kad labai greitai keliant darbo užmokestį tapsime mažiau patraukli eksportuojanti šalis, mažiau investuotojų ateis investuoti į gamybą. Todėl reikia žiūrėti plačiau.
– Ar gresia apokalipsė? „Lifosa“, „Achema“ nedirba, mažėja pervežimų geležinkeliais.
R.Kuodis: Tokį vaizdelį nemaža dalimi lėmė objektyvios aplinkybės: V.Putinas, karas, vidiniai „lachatronai“, kurie sustiprina šiuos signalus.
Bendrai paėmus, ekonomika ketvirtąjį ketvirtį smuko kiek mažiau, nei manyta.
Struktūriškai Europa pažeidžiama per energetiką: ji mažai pasigamina, daug importuoja. Su infliacija kovojantys centriniai bankai kelia palūkanas. Dar gana dar neblogai laikomės, turint galvoje aplinkybes.
Daug kas atlėgę – beveik visų žaliavų kainos grįžo į ankstesnį lygį.
Visi po koronaviruso valdymo laukia Kinijos grįžimo į ekonomiką. Tai kelia dvilypius jausmus. Europoje sprendžiamas klausimas, ar kitai žiemai užteks pajėgumų, saugyklų, suskystintųjų gamtinių dujų terminalų, turint omenyje, kad Kinijai ėmus gaminti, ji ims siurbti dujas. Atsipalaiduoti dar neverta.
– Kaip manote – reikia padėti pieno ūkiams?
R.Kuodis: Aš būčiau už tiesų dialogą ir konstitucijos pasirašymą su ūkininkais. Tai apimtų santykių tarp visų grandžių normalizavimą. Ūkininkai mėgsta mokesčių lengvatas, mėgsta patylėti, kai gauna geras kainas, nekaupia rezervų.
Reikia ilgalaikių sprendimų – jei turėsime netvarų režimą, išsipjausime karvutes, po to reikės vėl jas auginti. Bet tam reikia didelio sąžiningumo iš visų pusių. Ūkininkai patys galėtų organizuoti draudimo fondą: tais laikais, kai už pieną mokama 70 centų, galėtų sukurti fondą tiems laikams, kai pienas bus po 25 centus.
– Kaip Lietuvos ekonomikos sveikatą jaučia mažmeninės prekybos banginiai?
D.Dundulis: Maniau, kad sausis, vasaris bus gana neblogi. Bijojau, bet to neįvyko – vartojimas nemažėjo.
Kad bendrai būtų matyti blogų požymių, negaliu pasakyti. Tą galime pastebėti iš atlyginimų rinkos. Jie toliau kyla – faktas, kad ekonomikoje blogėjimo požymių nėra.
– Kalbant apie infliaciją – džiaugiatės, kad ji pradėjo mažėti ir kažkada vėl tapsime vienženklės infliacijos šalimi? Ar tai gali turėti ir ne tokių teigiamų pasekmių ekonomikai?
D.Dundulis: Mano asmenine nuomone, pats blogiausias dalykas – kad kainų kilimas buvo gana staigus. Jei ir leidimasis bus staigus, ekonomikai bus blogai. Viena dažniausių to priežasčių – mažėjantis vartojimas: jis traukiasi, nes mažėja pajamos.
Bet infliacijos augimas buvo per didelis. Jei ji leisis po truputį, manyčiau, neįvyks nieko blogo.
Neužmirškime ir pagrindinių priežasčių, kodėl kainos kilo – tai energetiniai resursai. Suprantame, kad jiems išleisti pinigai išvažiuodavo iš Lietuvos.
Nerimą kelia ir užsispyrusi infliacija JAV bei euro zonoje
Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas savo feisbuko paskyroje taip pat įvertino Lietuvos pramonės rodiklius.
„Paskelbta Lietuvos pramonės statistika ir Europos Komisijos ES verslo lūkesčių apklausų rezultatai puikiai parodo, kad neturime žiūrėti pro rožinius akinius į Lietuvos ekonomikos perspektyvas“, – rašė jis.
Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad 2023 m. sausį Lietuvos pramonės gamybos apimtys mažėjo panašiu tempu kaip gruodį (– 9,1 proc. gruodį, – 9,7 proc. sausį). A.Izgorodinas, kaip ir T.Povilauskas, pro akis nepraleido baldų sektoriaus.
„Aišku, mėnesio gamybos rodikliai turi tendenciją šokinėti, bet visgi tai yra indikatorius, parodantis žemą ne pirmo būtinumo prekių paklausą pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose.
Dar iškalbesnė yra Europos Komisijos atlikta mėnesinė ES įmonių apklausa.
Sezoniškai išlyginti Europos Komisijos duomenys rodo, kad 2023 m. vasarį Lietuvos pramonės įmonių nuomonė apie užsakymų apimtis buvo prastesnė nei COVID-19 piko metu, be to, ta pati apklausa rodo, kad Lietuvos pramonės įmonės vis labiau gamina produkciją į sandėlį – sparčiai auga pagamintos produkcijos atsargos. Tai – taip pat geras indikatorius apie šlubuojančią paklausą“, – komentavo A.Izgorodinas.
Jis daro išvadą: kadangi Lietuvos pramonė didžiąją dalį savo produkcijos eksportuoja, faktiniai pramonės duomenys ir Lietuvos gamintojų apklausos rodo lėtėjantį vartojimą pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose.
„Vertindamas Lietuvos pramonės įmonių apklausas, nenustebsiu, jei artimiausiu metu gamybos tendencijos Lietuvos pramonėje dar pablogės“, – rašė ekonomistas.
Nerimą kelia ir užsispyrusi infliacija JAV bei euro zonoje. Pastaruoju metu paskelbti JAV ir atskirų euro zonos valstybių (Prancūzijos, Ispanijos) infliacijos rodikliai rodo, kad infliacija tiek JAV, tiek euro zonoje lieka pernelyg aukšta.
JAV ir Europos centriniai bankai, tikėtina, toliau didins bazines palūkanas. A.Izgorodino vertinimu, palūkanų pauzės laikotarpis nusikelia iš pavasario į antrąjį 2023 m. pusmetį.
„Centriniai bankai iš esmės turi dvi galimybes: (1) kapituliuoti ir pripažinti, kad sulėtinti infliacijos iki 2 proc. nepavyks arba (2) toliau agresyviai kelti palūkanas, tokiu būdu sukelti didesnį ekonomikos nuosmukį, bet sulėtinti infliacijos tempus.
Asmeniškai manau, kad antro scenarijus tikimybė yra gerokai didesnė nei centrinių bankų kapituliavimo tikimybė.
Tai reiškia, kad galime turėti ženklesnį paklausos susitraukimą JAV ir euro zonoje, su atitinkamu poveikiu Lietuvos eksportuojantiems sektoriams ir galų gale vidaus vartojimo rinkai. Agresyvios pinigų politikos poveikį JAV ir euro zonos ekonomikoms ypač matysime antrąjį šių metų pusmetį“, – prognozavo A.Izgorodinas.
