„Norvegija, Švedija, Suomija, Vokietija, Jungtinėje Karalystė – tai šalys, kur mūsų auksarankiai dirba ir mes džiaugiamės, kad pasitikėjimas Lietuvos rangovais yra išaugęs.
Kartu džiaugiamės, kad tie rangovai, sugrįžę į Lietuvą, pasakoja ir dalijasi patirtimi, ką matė, ką išmoko ir ką reikėtų daryti Lietuvos statybų sektoriuje, kad darbo kultūros, socialinės atsakomybės ir darbų saugos klausimai būtų tokiame pačiame lygmenyje, koks yra užsienio rinkose“, – ketvirtadienį konferencijos „Kodėl kiekvienas asmuo statybvietėje turi išmanyti darbų saugą“ metu komentavo D. Gedvilas.
„Šis aspektas yra variklis, kuris skatina mūsų asociaciją vykdyti pokyčius“, – tikino jis.
LSA prezidentas paminėjo, kad per 2022 metus statybininkai iš Lietuvos Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse pasiekė rekordines pajamas – daugiau nei 0,5 mlrd. eurų.
„Praėjusiais metais Lietuvos statybininkai turėjo rekordines apimtis užsienyje, 579 mln. eurų buvo uždirbti Lietuvos statybininkų veikiant ne Lietuvos rinkoje. Tai ne tik geri apyvartos rezultatai, geri pelno rodikliai, bet iš to buvo gautos ir geros pamokos dirbant statybvietėse užsienio rinkose“, – aiškino jis.
Reikalinga valdžios pagalba
Visgi LSA kompetencijų vertinimo skyriaus vadovas Robertas Encius teigia, kad norint užtikrinti geresnį statybininkų, kurie dirba Lietuvoje, saugumą, reikalinga valstybinių institucijų pagalba. Anot jo, norint pagerinti darbo sąlygas turi būti įtvirtintos minimalios ribos finansų, kuriuos būtų galima skirti saugumui.
„Čia reikia ir valstybės, ir ministerijų, tam, kad atsirastų tam tikra riba, kiek finansų turime skirti dirbančiųjų saugumui, žemiau kurios negalime važiuoti. Konkuruokime visi draugiškai kitais dalykais, savo greičiu, mokėjimu, technologijomis. Bet negalime konkuruoti tuo, kuris žemiau nuleis darbų saugos ir sveikatos priemonių lygį“, – aiškino R. Encius.
Visgi jis pripažįsta, kad saugos priemonių imasi ne visi.
„Jeigu darbdavys nenorėjo nustatyti vienokios ar kitokios rizikos, jos ir nenustatė, tai lyg ir priemonių nereikia. Taip ir išeina, kad mūsų sveikata kartais net blogesnė nei sovietiniais laikais. Sveikata reikia rūpintis gerokai daugiau“, – tvirtino jis.
