Šiuo metu infliacija traukiasi – dabar ji siekia apie 15 proc., visgi, kovą lyginant su vasariu, galime pastebėti 0,5 proc. prieaugį.
„0,5 proc. nėra labai mažai. Su infliacija gali būti pavojingų reikalų – jei leidžiame jai įsisiūbuoti, tada ji juda iš inercijos. Kaštai, išaugę vienam gamintojui, tampa paskata padidinti kainą kitam. Tai – itin pavojingas dalykas. Dėl to turime, nors ir pavėluotai, ECB reakciją į šiuos reikalus – drastiškai didinti palūkanų normas, nes infliacija sudegins pinigų vertę.
Jei tokius skaičius, kokius turėjo Lietuva, sau būtų leidę turėti Italija, Prancūzija, euro vertė būtų stipriai smuktelėjusi. ECB gelbėja ir euro vertę, ir mūsų sukauptų santaupų vertę. Jei euras smunka, Europai gresia, kad ateityje energetika apsirūpinti bus dar brangiau“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ šnekėjo Vilniaus universiteto ekonomistas dr. Algirdas Bartkus.
O infliacija jau ir taip gerokai pakoregavo degalų rinkos kainas.
„Praėjusiais metais degalų rinkoje negatyvo įnešta dėl to, kad OPEC (tarptautinė organizacija, jungianti naftą eksportuojančias valstybes – red. past.) pati pakoregavo savo ateities spėjimą. Jie visuomet spėdavo šiek tiek intensyvesnę ekonominę veiklą 2023 metams nei konkuruojančios įstaigos.
Atsitiko taip, kad visi prognozavo ekonomikos štilį, o jie vieninteliai – augimą. Todėl teko mažinti gavybą, o tai išprovokavo laikiną nedidelį kainų prieaugį naftos rinkoje, kuris paskui buvo atsvertas to, kad Rusijoje buvo įvestas naftos kainų embargas“, – aiškino A.Bartkus.
Jo teigimu, per praėjusį mėnesį naftos gavyba vėl buvo padidinta.
„Jų tikslas – kad naftos būtų idealiai išgauta tiek, kiek jos reikia rinkoje. Jei Rusija nesiims specialių destabilizacinių veiksmų energijos išteklių rinkoje, turėtume susitaikyti su tokiomis kainomis, kurios yra dabar“, – kalbėjo ekonomistas.
Seimo narys Gintautas Paluckas antrino: kol kas ECB neturėtų stabdyti savo vykdomos politikos keliant palūkanas.
„Centriniai bankai yra intertiški ir vadovaujasi istoriniais infliacijos duomenimis, kurie turi tam tikrą pavėlavimo efektą. Šiais metais liepos mėnesį Europoje palūkanų normos dar tikrai kils. Su aukštesnėmis palūkanomis gyvensime tol, kol pajusime ekonomikos skausmą. Jei po to matysime krentančią infliaciją, jei matysime geresnius rodiklius ir padorią ekonomikos padėtį, ECB gali keisti savo politiką. Bet tai lems europinė situacija, o ne Lietuvos – mes esame mažas sraigtelis šiuose procesuose“, – tikino G.Paluckas.
Su tuo iš dalies nesutiko A.Bartkus. Jo teigimu, palūkanų kėlimas liepą – anaiptol ne paskutinis.
„Supraskime: ECB palūkanų normą kelia ne tam, kad pakenktų. Dabar iš politikų dažnai girdima, kad ECB keliamos palūkanų normos sukels recesiją. Tai yra absurdas.
Turėjome itin nenormalią situaciją, kuri tęsėsi metų metus – nulines palūkanas. Tokios palūkanos yra didelis blogis ekonomikai. Su tuo blogiu ir susidūrėme 2021-ųjų gale. Taip sakant, mūsų nuotykiai su kainomis prasidėjo ne nuo vasario, o puse metų anksčiau. Tada buvo fiksuoti pirmieji kainų prieaugiai“, – pabrėžė ekonomistas.
Kaip jis aiškino, žema palūkanų norma lemia mažą pinigų vertę.
„Tai nulemia, kad vyriausybės pradeda itin stipriai išlaidauti, nes joms nedaug kainuoja skolintis. Jos pradeda taškyti pinigus į kairę ir į dešinę, ne itin derėdamosi su paslaugų tiekėjais, prekių gamintojais. Tiekėjai žino, kad vyriausybė turi pinigų, nes kreditas jai nieko nekainuoja, tad užima derybines pozicijas, valdo padėtį. Tai virsta į sparčiau augančias kainas“, – šnekėjo A.Bartkus.
Nulines palūkanas, pasak pašnekovo, lėmė paprasta priežastis – pietinės ES valstybės buvo labai stipriai prasiskolinusios.
„Palūkanų normos žeminamos, kai reikia paskatinti ekonomiką – jei auga nedarbas, jei pereinama į recesiją, bankai mažina palūkanų normas, kad palengvintų kredito naštą.
O kokią situaciją ekonomikoje turime dabar? Nedarbas Vokietijoje – 3 proc. Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje visuomet būdavo sudėtinga padėtis darbo rinkoje, o dabar turime vienaženklius rodmenis“, – pasakojo A.Bartkus.
Todėl esą dabar – pats metas atstatyti palūkanų normas.
„Dabar laikas šiek tiek atvėsinti ekonomiką, o paskui, kada ateis kažkoks ekonomikos nuosmukis, palūkanų normas bus galima vėl mažinti, palengvinti naštą“, – teigė ekonomistas.
Visgi kai kuriems gyventojams pakeltos palūkanų normos – nemenka našta. Vis dažniau kyla diskusijų, ar valstybė neturėtų ištiesti pagalbos rankos.
„Reikia žiūrėti į statistiką. Jei Lietuvoje turime 280 tūkst. būsto kreditų, matyt, šnekame apie ženklią visuomenės dalį. O jei šeimos ūkis – bent du asmenys, kalbame apie 500 tūkst. asmenų. Kai žmonės susiduria su mikroekonomika, su savo finansų problemomis, mato šuoliuojančias kainas, didelio malonumo nėra.
Dabartinė situacija yra neteisinga dviem požymiais. Tie, kas pasiėmė paskolas iki 2009 metų, vis dar naudojasi gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata, o tie, kurie pasiėmė vėliau, tokios lengvatos nebeturi. Tad yra toks bendras opozicijos siūlymas vieniems metams suteikti galimybę pritaikyti tą patį formatą – palūkanoms atskaityti iki 25 proc. sumokėto GPM“, – siūlė G.Paluckas.
Kitaip tariant, siūloma susigrąžinti 25 proc. sumokėto GPM, jei metų gale deklaruojamos pajamos.
„Tai iš dalies kompensuotų sumokėtas palūkanas, padidėjusį efektą, bet tai būtų sąlyginė parama, nes ji būtų su viršutinėmis lubomis – iki 1000 eurų. Pinigų šaltinis tokiu atveju būtų siūlomas bankų solidarumo mokestis“, – aiškino politikas.
Finansų ir kredito valdymo asociacijos vadovas Marius Jansonas antrino: tai, ką patiria gyventojai pakilus palūkanoms, – kritinė situacija.
„Deja, ši situacija tik prasideda. Man labai gaila, kad gesinti puolama tik tada, kai viskas dega. 2015 metais Lietuvos banke bandėme sakyti: kažką darome, nes kada nors krizė vėl išpuls. Tam vis dar nesame pasiruošę. Neturime jokių įrankių padėti tiems žmonėms, kad jie neišvažiuotų į užsienius.
Paskolų mokėjimo atidėjimas esant didelėms palūkanoms neveikia. Sakoma, kad yra kredito atostogos, bet niekas nemini, kad kai buvo 2 proc. palūkanos, viskas buvo tvarkoje, o šiandien, esant 5 proc., jei žmogui reikia mokėti, pavyzdžiui, 537 eurus, tai iš jų bankas atidėti gali tik 120 eurų, o 417 eurų tu vis tiek turėsi mokėti. Jei žmogus be darbo, jis vis tiek negalės mokėti“, – aiškino M.Jansonas.
Jo manymu, valstybė turėti padėti gyventojams. Tam esą puikiai tiktų skandinaviškas mechanizmas.
„Jeigu ten į savivaldybę kreipiasi žmogus, kuris susiduria su problemomis dėl banko, jam valstybė turi padėti, kad nenutrūktų kredito sutartis. Tik noriu pasakyti, kad tai jokiu būdu negali būti tokia parama, kad kiti žmonės turi apmokėti kito žmogaus paskolą.
Galbūt gali būti toks mechanizmas kaip paskolos draudimas – pavyzdžiui, žmogus kreipiasi, nes negali susimokėti bankui, metus už jį moka valstybė, o vėliau susidariusią skolą jam išdėlioja į 10 metų. Čia – tik pavyzdys, tų modelių galima prigalvoti“, – svarstė M.Jansonas.
Vis dėlto A.Bartkus su pasiūlytomis mintimis nesutiko. Jo manymu, paskolų apmokėti negalintiems žmonėms valstybė jokiu būdu neturėtų padėti.
„Visos pasiūlytos priemonės – kontrproduktyvios ir pagalių kaišymas į ECB ratus. ECB išsikėlė sau vieną uždavinį – išgelbėti Europos ekonomiką. Jei sukuriame kompensacinį mechanizmą, tai sunaikiname dalį ECB pastangų.
Mūsų tikslas, kad namų ūkiai, prisiimdami naujus kreditorinius įsipareigojimus, būtų labai atsargūs, itin stipriai derėtųsi dėl kiekvieno išleidžiamo euro. Kiekvienas centas turi turėti labai aukštą vertę. Tą vertę mes ir suteikiame per aukštas kredito palūkanas“, – pabrėžė A.Bartkus.
Jo manymu, derėtis turi ne tik gyventojai, bet ir įmonės.
„Mes tiesiog įvedame naujas žaidimo taisykles. Jos tokios: jei mūsų netenkina prekės kaina, mes jos neįsigyjame. O ji mums taps per aukšta, nes palūkanos yra aukštos. Jei mūsų tikslas – iš ekonomikos patraukti perteklinį aktyvumą, tai nesukurkime tokių priemonių, kurios veiks priešingai“, – teigė A.Bartkus.
„Priemonės turėtų būti nukreiptos ne į kompensacijas, o į papildomus mechanizmus, kurie prilėtintų kainų augimą. Be to, reikia pasižiūrėti į tai, kas mums leistų su aukštomis palūkanomis gyvenant nepatirti didelių sunkumų. Tai – spartus darbo užmokesčio augimas, kurį pasiekti galime didindami darbo našumą. Reikia orientuotis į ekonominės aplinkos gerinimą, į užsienio investicijų didinimą“, – pridūrė pašnekovas.
Tačiau, G.Palucko nuomone, su kompensacijomis ekonominei situacijai tikrai nebus pakenkta.
„Mes norime, kad tie kartūs ECB vaistai nenumarintų paties ligonio. Norime, kad atskiroms grupėms, kurios gali nuo tokios politikos nukentėti, ta našta būtų palengvinta. Pinigų įliejimas į rinką nėra tas, kuris turėtų europinį efektą“, – įsitikinęs G.Paluckas.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorius Jokūbas Markevičius pabrėžė – Lietuvos bankas turi priemonių, skirtų padėti žmonėms, turintiems paskolas, atlaikyti palūkanų kėlimo šoką.
„Imtasi priemonių, kad žmonėms liktų bent pusė jų pajamų, palūkanoms padidėjus iki 5 proc. 2015 metais Lietuvos bankas priėmė pakeitimus dėl atsakingojo skolinimo nuostatų. Šis reikalavimas padeda užtikrinti, kad nebūtų paskolų mokėjimų vėlavimų. Iš tikro mes nematome jokio padidėjusio paskolų vėlavimo. Priešingai – matome, kad vėluojančiųjų mažėja.
Todėl kažkokios kompensacijos veiktų ir prieš pinigų politikos kryptį, ir būtų neteisingos, nes gyventojai, pasiėmę kintamą palūkanų normą, turėjo tikėtis, kad kada nors, palūkanoms augant, įmoka irgi didės. Kadangi jie buvo pasirinkę kintamą palūkanų normą, tai iki tol jau mokėjo mažiau“, – sakė J.Markevičius.
Jo teigimu, kompensacijų nerekomenduoja ir daugelis tarptautinių institucijų.
„Tai skatina skolos burbulų susidarymą ir pan. Tai neprasminga priemonė“, – pridūrė Finansinio stabilumo departamento direktorius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius atskleidė, kaip padidėjusias palūkanas jaučia verslas.
„Darosi vis sunkiau. Apsukos versle po truputį mažėja. Manau, kad tai – logiškas veiksnys, to ir norima. Tas dar nesijaučia pilnu pajėgumu, bet jei palūkanos kils ir toliau, manau, šį rudenį mes matysime ženklesnį sulėtėjimą. Dar tikrai nėra tragedijos, verslas gana atsparus, verslo paskolų skaičius – vienas mažiausių.
Bet reikia ruoštis galimam ekonomikos pablogėjimui. Manau, valstybės reikalas yra esant poreikiui įlieti pinigų verslui dėl apyvartinių dalykų arba bent jau suteikti kredito draudimus. Manau, ne vieną krizę išgyvenome, tad išgyvensime ir šitą“, – vylėsi V.Janulevičius.
