Apie tai jis kalbėjo „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“.
– Į kurią pusę mus nori kreipti su mokesčių reforma? Ar aiškus mokesčių reformos tikslas?
– Yra pliusų, yra minusų. Teigiama tai, kad einama paprastesnės, aiškesnės, skaidresnės mokesčių sistemos link, kurioje būtų kuo mažiau įvairių išlygų.
– Ar tikrai einama paprastumo link? Kai kuriems ekspertams taip neatrodo.
– Bent jau naikinamas „gyvulių ūkis“, o tai – teisinga kryptis, nes dabar turime nemažai subjektų, mokančių skirtingus mokesčius.
Iš kitos pusės matau nemažai trūkumų. Pirmasis – laikas. Gyvename jau beveik recesijos laikotarpiu. Vis daugiau skaičių rodo, kad ekonominė situacija sparčiai blogėja. Vykdyti mokesčių reformą yra netinkamas laikas, tai padidinto nestabilumo laikotarpis, mokesčių pasikeitimai tik dar labiau padidins neapibrėžtumą tarp gyventojų ir įmonių. O neapibrėžtumas rinkose – didelis. Joks ekspertas dabar negali tiksliai pasakyti, kas bus toliau, visi gali tik spėti. Vertėtų palaukti, kol baigsis šis neapibrėžtumo laikotarpis, ir tik tada įgyvendinti kokius nors pokyčius.
Antra rizika – mokesčių reforma gali turėti poveikį infliacijai. Reikia daryti prielaidą, kad ta dalis žmonių, kuriems mokesčiai didės, nenorės atskaičius mokesčius gauti mažesnį uždarbį, nei gauna iki šiol. Tai reiškia, kad dalis žmonių tiesiog didins savo paslaugų įkainius ir tai veiks paslaugų infliaciją Lietuvoje, bet su sąlyga, kad atlyginimai nemažės, nebus didelės recesijos, nemažės energetikos kainos.
– Jūs sakote, kad krentame į recesiją, bet Lietuvos bankas žada beveik 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. Kodėl taip skirtingai? Ar Lietuvos bankas turėtų nusiimti rožinius akinius?
– Reikia pripažinti, kad vis dar yra daug neapibrėžtumo, neaišku, kas bus toliau, sunku pasakyti, ir kurie ekspertai teisūs: ar tie, kurie sako, kad recesija bus didesnė, ar tie, kurie sako, kad jos nebus.
Galbūt kiti remiasi vis spartesniu Kinijos paslaugų sektoriaus atsigavimu ir Kinijos ekonomikos atsigavimu po karantinų, bet to neužteks, kad euro zonos ekonomika išvengtų recesijos.
Pateiksiu kelis paskutinius statistinius duomenis, rodančius, kad einame didesnės recesijos link.
Neseniai Švedijos statistikos departamentas paskelbė savo mažmeninės prekybos rodiklius. Vasarį mažmeninė prekyba pas juos nukrito 9,4 proc. Tai – didžiausias kritimas per visą šių duomenų istoriją, o ji prasideda nuo 1992 m. sausio. Taigi Švedijoje mažmeninė prekyba nukrito labiau nei per pandemiją.
Vokietijos mažmeninė prekyba šių metų vasarį, palyginti su praėjusių metų vasariu, krito 7 proc. Tai – tik vieni iš nedaugelio rodiklių, rodančių, kad kylančios palūkanos Europoje, euro zonoje pasiekė tokį lygį, kuris pradeda stipriai vėsinti vartojimą.
– Labiausiai ekonomiką pjauna kylančios palūkanos?
– Be abejo, taip. Ir centrinių bankų politikos veiksmuose matau riziką. Dabar gyvename agresyvaus laikotarpio periode. Centriniai bankai skatino ekonomiką pandemijos metu, spausdino pinigus, mažino palūkanas ir tai privedė prie infliacijos. Dabar centriniai bankai radikaliai kovoja su savo ankstesnio darbo rezultatais, infliacija, ir tai daro taip pat radikaliai.
Mano manymu, radikali pinigų politika niekada nepriveda prie gero. Pinigų spausdinimas priveda prie infliacijos, spartus palūkanų didinimas – prie didesnės recesijos.
Kitas svarbus argumentas, kodėl prognozuoju didesnę recesiją, yra pačios infliacijos struktūra Europoje. Taip, bendri infliacijos tempai Lietuvoje lėtėja – tai yra faktas. Bet velnias slypi detalėse.
Centriniai bankai, vykdydami pinigų politiką, žvelgia ne į bendrą, o į grynąją infliaciją, kuri matoma atmetus energetikos ir maisto kainas. Spartėja būtent ši grynoji infliacija.
Pavyzdžiui, Vokietijos paslaugų infliacija iki šiol ne lėtėja, o spartėja. Problema yra atlyginimų kėlimas. Dėl praėjusių metų aukštos infliacijos darbdaviai yra priversti kelti atlyginimus, bet paraleliai dėl to kelia ir kainas. Tai labiausiai veikia būtent paslaugų segmentą.
Tad logika tokia: tam, kad bendra infliacija euro zonoje sumažėtų iki 2 proc., reikia vėsinti darbo rinką – didinti nedarbą. Taip kristų darbo užmokestis ir paslaugų infliacija sulėtėtų, bendra infliacija euro zonoje taip pat sulėtėtų iki 2 proc.
Centriniai bankai nori sukelti didesnę recesiją, kuri paveiktų darbo rinką ir darbo užmokestį. Štai kodėl nereikėtų tikėtis techninės recesijos, o vertėtų tikėtis didesnės krizės.
Čia nėra balanso. Arba infliacija bus lėtinama iki 2 proc., sukeliant didesnį nedarbo lygį ir mažinant atlyginimus, arba centriniai bankai kapituliuos. Bet jie kol kas aiškiai sako, jog darbą darys iki galo, o tai reiškia, kad sukels didesnę recesiją, kuri paveiktų darbo rinką ir paslaugų infliaciją.
– Kaip atrodys recesija, kam konkrečiai ruoštis?
– Pirmiausia, išvysime eksporto sektoriaus problemas. Tų problemų jau yra. Vasarį medienos ir baldų gamyba Lietuvoje smuko 20 proc., metalo apdirbimas – 35 proc. Kai kurie Lietuvos pramonės segmentai, orientuoti į eksportą, jau jaučia sulėtėjimą. Manau, netrukus pamatysime ir prastesnius transporto sektoriaus rodiklius.
Jeigu Lietuvos pramonės gamyba mažės, ateis laikas, kai gamintojai po truputį ims mažinti darbo vietų skaičių, o pramonė yra didžiausias privataus sektoriaus darbdavys Lietuvoje, tad toks veiksmas turės įtakos mažmeninei prekybai.
Nepamirškime ir kylančių palūkanų poveikio vartotojams. Lietuva, kaip ir Švedija, yra viena iš Europos šalių, kurioje didelė dalis paskolų įmonėms ir gyventojams išduodama su kintamomis palūkanomis. Palūkanos jau dabar veikia verslo ir gyventojų skolinimosi tempą, nes vasarį Lietuvos įmonės ir gyventojai skolinosi brangiausiai nuo pat 2015 m. pradžios. Tai irgi vėsins mažmeninę prekybą.
Tad reikia ruoštis tam, kad vis daugiau Lietuvos ekonomikos sektorių, dominuojančių BVP struktūroje, rodys minusą arba stagnaciją.
– Ar yra koks nors šios situacijos sprendimas?
– Yra du sprendimai. Pirmasis – RRF (Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės) pinigai. Lietuva tikrai galėtų procesą paspartinti ir pinigus įsisavinti greičiau. Valstybė taip galėtų net padėti ir kompensuoti privataus sektoriaus praradimus.
Antra – spartesnis Europos pinigų įsisavinimas. Lietuvoje prasidėjo naujas europinių pinigų įsisavinimo periodas ir greitesnis šių pinigų įsisavinimas, lankstesni procesai taip pat galėtų padėti įmonėms amortizuoti negandas bei problemas, su kuriomis susidursime netrukus.
– Metinė infliacija Lietuvoje mažėja, prognozuojama, kad tuoj pamatysime ir defliaciją. Su statistika pasiginčytumėte ar ne?
– Metinė infliacija Lietuvoje lėtėja, bet ji labiausiai lėtėja dėl bazės. Šių metų infliaciją lyginame su pernai buvusia net dviženkle infliacija. Matematiškai, be abejo, infliacija lėtėja, bet jei pažiūrėtume į mėnesio infliacijos rodiklius, pamatytume, kad sausio, vasario ir kovo infliacija buvo labai panaši, skyrėsi apie 0,6–0,7 proc. Taigi realiai didelio infliacijos sulėtėjimo šiuo metu nėra. Mano spėjimu, tai susiję su paslaugų infliacija ir kylančiais atlyginimais.
Pavyzdys – vasarį Lietuvos gyventojų indėliai bankuose išaugo 15 proc., nes daugelis įmonių atlyginimus vis dar kelia dviženkliu tempu dėl aukštos praėjusių metų infliacijos, bet tai dažniausiai veda prie spartesnės paslaugų infliacijos. Tad tikrai prekių segmente matysime kainų stabilizaciją ar defliaciją, bet paslaugų segmente kainos ne mažės, o didės dėl darbo rinkos stiprumo.
– Kaip manote, žmonės pasiruošę blogesniems laikams?
– Manau, kad šiuo metu žmonės gerokai labiau pasiruošę blogesniems laikams nei 2008–2009 m. Be to, tikrai nėra tokių bendrų makroekonominių ir gyventojų bei įmonių skolų disbalansų, kokie buvo 2008 m. Tad tikėtina, kad ši recesija nebus tokia gili, kokią matėme 2008–2009 m.
Bet nereiškia, kad pasaulinės problemos mūsų neužkabins. Bankų krizė nepasibaigė. JAV centrinių bankų duomenys rodo, kad indėliai JAV bankuose toliau mažėja ir mažėjimo pagreitis išlieka rekordiškai didelis. Tai reiškia, kad stambios įmonės, stambūs asmenys, kurie puikiai valdo pinigus, toliau perkėlinėja savo indėlius iš komercinių bankų į fondus, mokančius didesnę grąžą.
Tikėtina, kad JAV bankų segmente dar matysime daug didelių staigmenų. Gali būti, kad matysime daugiau JAV bankų, ypač mažesnių regioninių, kurie susidurs su likvidumo problemomis. Neskubėčiau per daug džiaugtis dėl to, kad paskutinėmis savaitėmis nematėme daugiau bankų bankrotų. Taip, nematėme, bet nereiškia, kad jų nematysime vėliau.
Užtektų vieno neatsargaus komentaro tarptautinėje spaudoje, kad bet koks bankas, net didesnis, neturintis likvidumo problemų, būtų priverstas pasitraukti iš rinkos dėl indėlininkų spaudimo.
Galima priimti daug įvairių įstatymų, imtis reguliavimo priemonių, bet bankų krizė yra apie pasitikėjimą. Jeigu rinkoje nėra pasitikėjimo, indėlininkai trauks pinigus iš bankų ir tada jokio banko išgelbėti nepavyks.
Norėčiau akcentuoti ir dar vieną riziką. Kitąmet, manau, matysime naują infliacijos šuolį. Kadangi, mano nuomone, dėl centrinių bankų agresyvaus palūkanų kėlimo turėsime didesnę recesiją, nei dabar rinka ir dauguma ekspertų tikisi, tikėtina, kitąmet reikės imtis naujo ekonomikos skatinimo, tai yra, mažinti bazines palūkanas ir spausdinti pinigus.
Panašu, kad centriniai bankai persistengė tiek su ekonomikos skatinimu pandemijos metu, tiek su pinigų politikos griežtinimu po pandemijos. Tad kitąmet matysime spartų Kinijos ekonomikos atsigavimą ir, panašu, kad turėsime skatinamas euro zonos ir JAV ekonomikas. Visa tai ves prie naujos infliacijos bangos.
– Yra daug nerimaujančių ir dėl užsienio investicijų.
– Trumpuoju laikotarpiu užsienio investicijų stagnacija Lietuvoje neišvengiama, bet tai siečiau ne su geopolitika, o brangstančiais pinigais ir recesija, nes tai veikia įmonių investicijas, nuotaikas dėl investicijų. Tad nedramatizuočiau to, kad užsienio investicijos gali neaugti, nes kitąmet situacija gali visiškai pasikeisti ir užsienio investicijos vėl pradės didėti.
