Lietuva – jau recesijoje
„Swedbank“ ekonomistų prognozėmis, šiemet Estijos bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažės 0,8 proc., Lietuvos – 0,3 proc., o Latvijos ekonomika šiek tiek augs.
„Pagal techninį recesijos apibrėžimą – du ketvirčius iš eilės mažėjantį BVP – Lietuva, panašu, jau atsidūrė recesijoje. Lietuvos ekonomika traukėsi ir praėjusių metų pabaigoje, o pirmaisiais šių metų mėnesiais dar nematome labai džiuginančių tendencijų. Apdirbamosios gamybos apimtys yra dešimtadaliu mažesnės nei buvo prieš metus, šiek tiek sumažėjo mažmeninė prekyba, traukėsi gyventojų investicijos į nekilnojamąjį turtą“, − pranešime cituojamas „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Situacija Lietuvoje nėra išskirtinė, tokios tendencijos matomos ir kitose šalyse.
„Estijos ekonomika jau pernai susitraukė 1,3 proc. ir šiemet nuosmukis tęsis. Estijoje, priešingai nei Lietuvoje, matomos platesnio masto problemos – pramonės apimtys mažėja nuo praėjusio pavasario, jau pusmetį traukiasi mažmeninė prekyba, mažėja būsto kainos ir statybų apimtys.
Latvijoje šiemet labiau tikėtina stagnacija nei nuosmukis, tačiau Latvijos ekonomika labiau susitraukė ir lėčiau atsigavinėjo pandemijos metais, jos BVP išlieka žemiau ilgalaikės augimo tendencijos“, − kitų Baltijos šalių perspektyvas komentavo N.Mačiulis.
Investicijų valdymo ir gyvybės draudimo grupės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė portalui lrytas.lt taip pat patvirtino, kad pramonės rodikliai jau signalizuoja apie techninę recesiją.
„Visgi kol kas recesija daugiau matoma statistikoje, veikia palyginamosios bazės efektas, o įmonių ir gyventojų kasdieniam gyvenimui, finansų tvarumui procesų, turinčių reikšmingų pasekmių, kol kas dar nematyti.
Nors verslai tai jau, žinoma, jaučia. Pernai, užpernai buvo auksiniai metai, pramonės produkcijos apimčių augimo, mažmeninės prekybos pardavimų plėtros tempai buvo spartūs. Metai tikrai buvo sėkmingi, bet dabar, kai išorinės sąlygos stipriai pasikeitusios, kai neapibrėžtumas yra išaugęs, palūkanų normos kyla sparčiai, visa tai mažina likvidumą rinkose, siaurina skolinimosi galimybes.
Bet šios dienos situaciją lyginame su auksiniais metais, todėl ir matome tokį kontrastą, nors iš esmės visos šios esamos aplinkybės kol kas reikšmingai mūsų ekonominio stuburo nepažeidė. Matome lyg stabtelėjimą, vangesnį ekonomikos raidos epizodą“, – komentavo I.Genytė-Pikčienė.
Visa tai, anot ekonomistės, yra natūralu. Lietuvai negali sektis nepriekaištingai, kai visas pasaulis yra vangesnėje ekonominėje stadijoje. Lietuva yra eksportuojanti šalis, tad itin priklausome nuo kitų valstybių.
Kaip įvardijo I.Genytė-Pikčienė, beveik visos Europos Sąjungos (ES) šalys „flirtuos su nuliu“, tai pasireikš nežymiu augimu ar recesija.
Nematytos tendencijos
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomistė Eglė Stonkutė apskritai atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu pramonės įmonių gamybos pajėgumai nuolat šokinėja, nėra stabilumo, o to anksčiau nebuvo.
„Dabar yra visiškas chaosas. O tai reiškia, kad sektoriuje vyksta pokyčiai. Didėjant poliarizacijai tarp demokratinių ir autokratinių režimų kiekviena šalis labiau ima orientuotis į save, taip pat ieškoti naujų rinkų, o kai mūsų ekonomika yra atvira, tai labai stipriai mus veikia.
Pavyzdžiui, prisiminkime atvejį, kai buvo uždrausta įvežti baltarusišką medieną. Tada įmonėms teko greitai ieškoti, iš kur gauti tokius didelius medienos kiekius, o tai nėra taip paprasta. Ieškoti naujų kelių, tiekėjų užtrunka, ypač kai šalia turime pandemiją ar karą Ukrainoje“, – aiškino E.Stonkutė.
Šokinėjimas regimas todėl, kad verslai nėra užtikrinti dėl ateities užsakymų, nežino, kiek ir kada gamins ar negamins. Šuoliai matomi ir dėl elektros ar dujų kainų. E.Stonkutė priminė „Achemos“ darbą, kada dujų kainoms užkopus į aukštumas gamyklos veikla buvo stabdoma.
„Tokia situacija nėra normali, viskas turi stabilizuotis, nusistovėti, negali verslai sau leisti dirbti tokiais šokinėjančiais pajėgumais, reikia stabilumo. Nors stabilizavimosi ženklų kol kas dar nematau, vadinasi, sektorius ir toliau kol kas veiks nepalankiomis sąlygomis“, – aiškino E.Stonkutė.
Kaip atrodys recesija?
N.Mačiulis pabrėžė, kad, nors ekonomika yra recesijoje, ne visi gyventojai tai gali justi, mat atlyginimai toliau sparčiai auga, o infliacija mažėja.
Pasak I.Genytės-Pikčienės, lietuviams žodis „recesija“ kelia nerimą, nes lietuviai sudėtingą recesiją išgyveno dar 2009 m. Bet šiuo atveju stipriai baimintis nereikėtų. Anksčiau buvo mažinami atlyginimai, pensijos karpomos ir visaip kitaip teko veržtis diržus, o šįkart tai nenumatoma. Kaip ji teigė, valstybė išbandymus pasitinka geresnėse nei anksčiau pozicijose, viešieji finansai subalansuoti, įmonės ir gyventojai elgiasi atsakingai – vietoje to, kad bristų į skolas, kaupė finansines atsargas.
Todėl ekspertė antrino N.Mačiulį – dalis gyventojų nepajus jokio pokyčio, bet tie, kurie vykdė veiklas, susijusias su Rusija, Baltarusija, dirba dėl pandemijos stipriai nukentėjusiuose sektoriuose, į turizmą orientuotose įmonėse, gali susidurti su iššūkiais. Tokiose veiklose šiuo metu nestinga neapibrėžtumo, tad atleidimų gali būti neišvengta.
„Bet didžioji dalis gyventojų reikšmingų pokyčių nejaučia ir nepajus, darbo rinka demonstruoja didelį atsparumą, nedarbo lygis yra žemas. Darbuotojai, kurie pernai dėl tam tikrų aplinkybių ar sankcijų įmonėms, atleisti, buvo greitai darbo rinkos susiurbti, tad reikšmingo darbo padidėjimo ir neišvydome. Tai tikrai ramina.
Atlyginimų augimas taip pat išliks, o tai gyventojams svarbu. Minimali mėnesio alga (MMA) nuo metų pradžios didinta, darbo užmokesčiai viešajame sektoriuje keliami, tad situacija gyventojams dar palanki, neleidžianti sunerimti“, – kalbėjo I.Genytė-Pikčienė.
E.Stonkutė teigė net pati esanti nustebusi dėl verslininkų nuotaikų – akyse baimės stipriai nematyti, o ir apie darbuotojų atleidimus jie bent kol kas nesvarsto, nors kaštus optimizuoti teks.
„Pertvarkys įmones, veiklas, atsisakys to, kas nereikalinga, pereis prie sistemų, leidžiančių su tais pačiais ištekliais padaryti viską greičiau ir geriau. Apie darbuotojų atleidimus kol kas įmonės nesvarsto, jos pasiryžusios darbuotojus išlaikyti“, – portalui lrytas.lt komentavo E.Stonkutė.
Visgi, anot jos, įmonės stabdo plėtros planus, mat plėtra reikštų ir naujų darbuotojų, pajėgumų didinimą, ko verslai šiuo metu sau leisti nelabai gali. Tačiau investiciniai projektai, susiję su atsinaujinančiais ištekliais, kol kas vykdomi ir toliau.
„Visi supranta, kad tai svarbu, kad tai yra ateitis, todėl tokie projektai lėčiau ar greičiau, vis tiek juda į priekį.
Bet iki metų pabaigos turėsime aukštas palūkanų normas, turime įmonių, kurioms finansų institucijos jau atsisako suteikti kreditus, tad jau metų viduryje pamatysime, ar vykdomi projektai bus pristabdyti trumpesniam ar ilgesniam laikui“, – teigė ji.
Viskas gali keistis metų viduryje
Tuo metu ekonomistas Aleksandras Izgorodinas taip optimistiškai į situaciją nežvelgia. Anot jo, šiuo metu pramonės rodiklius žemyn tempia didžiausi šio sektoriaus darbaviai – medienos, baldų, dalis metalo apdirbimo įmonių. Jos turi apie 23 proc. viso pramonės sektoriaus darbuotojų. Jeigu šiems verslams ir toliau seksis prasčiau, A.Izgorodino nuomone, šių metų viduryje tikrai išvysime didėjantį bedarbių skaičių.
Ir iš šitos situacijos išplaukti nebus taip lengva. Stambesni verslai recesiją galbūt kaip nors atlaikys, tačiau smulkieji patirs nemenką smūgį.
„Ateina iššūkių kupini laikai ir tai užsitęs iki šių metų pabaigos. Už tai ačiū reikėtų pasakyti centriniams bankams, nes jų veiksmai yra agresyvus ir visiškai nesubalansuoti. Per pandemiją buvo akivaizdžiai persistengta su ekonomikos skatinimu: turėjome nulines ar net minusines palūkanas, o pinigų spausdinta labai daug. Tai, žinoma, privedė prie infliacijos.
Dabar JAV ir euro zonos centriniai bankai lygiai taip pat agresyviai griežtina pinigų politiką. Jie supranta, kad aukštomis palūkanomis žudo ekonomikas, toks ir yra jų tikslas, jie siekia pakelti nedarbo lygį“, – „Žinių radijuje“ kalbėjo A.Izgorodinas.
Kaip jis aiškino, pernai elektros kaina sudarė 40 proc. infliacijos, o šiemet dedamoji daug mažesnė – penktadalis. Vadinasi, šįkart infliacijos degimą palaiko kiti aspektai – paslaugų kainos ir darbo rinka.
„Euro zonoje įsibėgėjo atlyginimų augimas ir tai skaina paslaugų infliaciją. Tad jei Europos centrinis bankas (ECB) iki šių metų pabaigos norės sulėtinti infliaciją iki 2 proc., be recesijos darbo rinkoje to nepadarys. Tad toks ir yra ECB tikslas – sukelti krizę, didinti nedarbą. Gali būti, kad centriniai bankai specialiai to nesako žmonėms, bet rinkos, verslai puikiai tai supranta“, – teigė ekonomistas.
A.Izgorodinas mano, kad recesija darbo rinkoje prasidės nuo darbo užmokesčio mažinimo, mat nuo 2008–2009 m. Lietuvos įmonės stipriai pakeitė požiūrį į darbuotojus ir dabar lengva ranka jų neatleidinėja. Bet jei ir tai situacijos negelbės, teks su kai kuriais darbuotojais atsisveikinti.
Nesutaria, kiek viskas truks
A.Izgorodino manymu, tikėtina, kad ECB laikys aukštas palūkanas iki šių metų rudens ar net metų pabaigos, norėdamas įsitikinti, jog infliacija išties sulėtėjo iki 2 proc., o nuo kitų metų palūkanas ims mažinti, ekonomiką – skatinti. Tad pirmuosius ekonomikos atsigavimo požymius jau išvystume kitų metų pirmąjį ketvirtį, o darbo rinkos atsigavimo tektų luktelti, pirmieji geri signalai imtų šviesti tik nuo kitų metų vidurio.
Nors Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas mano, kad tai užtruks kiek ilgiau. Jo teigimu, recesija prasideda nuo prastėjančių pramonės rodiklių ir visa tai vidaus rinkai persiduoda tik per 12 mėn. Tad galbūt tik po pusės metų ryškiau išvysime krentančius vartojimo rodiklius ir iki metų pabaigos situacija nespės susitvarkyti.
„Recesija galbūt nebus didelė, bet ji tikrai bus. Tad geriau jau dabar truputį primažinti vartojimą, nes geriau bus nebent tik po dvejų metų.
Norėčiau sakyti, kad jau Kalėdas sutiksime optimistiškai ir kiti metai bus geresni, bet aš tuo netikiu. Manau, kol kas dar ritamės į pakalnę. Tad dvejus metus teks gyventi truputį susispaudus, kad paskui neatsibustume išvis be nieko“, – „Žinių radijuje“ pareiškė jis.
