Subsidijos savam verslui, antidempingo ir importo mokesčiai, įvairiausios sankcijos jau tapo kone kasdienybe.
Ką į tai pasakys Pasaulio prekybos organizacija – mažai kam berūpi. Jei ką, galima iš jos ir išstoti.
Panašūs procesai vyksta ir Lietuvoje, tiktai žemesniu lygiu. Įvairiausios verslo asociacijos, gildijos, aljansai, vienokių ar kitokių profesijų atstovus vienijantys rūmai vis dažniau sulaukia savo narių klausimų – kokia prasmė burtis, kalbėtis ar juolab pateikti savo poziciją valdžios institucijoms?
Pernai Konkurencijos taryba kirto dviem organizacijoms.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūra ir net 21 šio sektoriaus įmonė buvo apkaltintos draudžiamu susitarimu – esą jos suderėjo nevilioti viena kitos klientų bei brokerių. Bendra bauda – 969 tūkst. eurų.
Menkniekis, palyginti su farmacininkams skirta 72 mln. eurų nuobauda, kurios sulaukė Lietuvos vaistinių asociacija (LVA) ir 8 jai priklausančios bendrovės. Joms mestas kaltinimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo – neva buvo tartasi dėl antkainių kompensuojamiesiems vaistams.
Tačiau velnias, kaip įprasta, slypi detalėse. Bent jau vaistininkų atveju. Juk juos per LVA pareikšti savo nuomonę dėl vaistų kompensavimo tvarkos paprašė ne koks nors farmacijos koncernas, bet pati Sveikatos apsaugos ministerija dar 2017 metais. Pati asociacija ministerijos darbo grupės veikloje dalyvavo tik stebėtojos teisėmis, o į jos pasiūlymus iš esmės net nebuvo atsižvelgta.
Vis dėlto Konkurencijos taryba nutarė, kad farmacininkai savo pastabas dėl antkainių turėjo teikti kiekvienas atskirai, o ne bendrai. Tuometis tarybos vadovas Š.Keserauskas dar paaiškino, kad buvo galima pateikti ir LVA poziciją, tačiau ji nieku gyvu negalėjo būti derinama su pačiais jos nariais.
Vaistininkai, suprantama, tokią poziciją ginčija teismuose. Konkurencijos taryba bent jau gavo bankų garantijas, kad juos prapylus baudos bus sumokėtos, todėl į antstolius nesikreipė. Skirtingai nei dėl nekilnojamojo turto įmonių – 11 baudų nesumokėjusių agentūrų gresia jų išieškojimas.
Tokie yra įstatymai ir nieko čia nepakeisi. Blogiausiu atveju viską teks į vietas sudėlioti teismams, kurie gali trukti ne vienus metus. Tačiau ne veltui net 44 verslo organizacijos ir Lietuvos verslo konfederacija praėjusią savaitę kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, ministerijas bei Konkurencijos tarybą.
Verslininkams nesuvokiama, kaip galima dalyti baudas už dalyvavimą teisėkūros procesuose, jeigu į juos kviečia pačios valdžios institucijos. Kaip ir tai, kodėl baudas reikia sumokėti iš karto, o ne pasibaigus teismams, kurie neretai įtariamuosius išteisina.
Galbūt iš tiesų valstybėje būtų ramiau, jei niekas iš verslo atstovų ne tik laiško ministrui ar parlamentarui negalėtų parašyti, bet ir peržengti Seimo rūmų slenksčio?
Tik Seimo leidžiami įstatymai tokiu atveju būtų dar labiau atitrūkę nuo realybės, nei yra šiuo metu. Galima guldyti galvą, kad bent dešimtadalis Seimo narių neatskirs draudėjo nuo draudiko, ką jau kalbėti apie kitas sudėtingesnes sąvokas.
Tačiau tendencija yra tokia, kad, pavyzdžiui, tarptautinių kompanijų vadovai savo antrinėms įmonėms nurodinėja kuo labiau apriboti veiklą bet kokiose asocijuotose verslo struktūrose.
Nieko nestebins, jei tokią madą perims ir lietuviško kapitalo kompanijos – pirmiausia stambiosios, paskui ir vidutinės.
O jau smulkiųjų verslininkų organizacijų balsas tuomet valdžiai atrodys lyg uodo zirzimas.
Tad nieko nuostabaus, kad jau dabar kai kurios asociacijos ar panašios organizacijos savo narius kviečia tik į Kalėdų vakarėlius ar vasaros šventes.
Ir dar nurodydamos šiukštu nieko nekalbėti apie verslo reikalus – dar nuklausys kokios agentų ausys, bus nemalonumų. Tik kam bebus įdomios asociacijos, virtusios uždarais išgertuvių klubais ir neturinčios jokio balso?
