Su A.Avuliu portalas lrytas.lt kalbėjosi apie šiuos projektus ir kitus sumanymus.
„Ar spėsite šiemet pastatyti viešbutį Venecijoje?“, – paklausiau A.Avulio.
– „Hanner“ statomas viešbutis Venecijoje turėjo būti baigtas jau šiemet. Tačiau Ukrainoje prasidėjęs karas pakoregavo planus: rangovai atsisakė dirbti už sutartas kainas, teko persiderėti. Tai ne tik sudegino kelis mėnesius laiko, bet ir nuo 50 mln. eurų iki 65 mln. eurų išpūtė projekto kainą. Dabar siekiame, kad viešbutis atsidarytų kitų metų viduryje.
– Iš vystytojo pozicijų palyginkite veiklą čia ir ten.
– Dėl to, kad Venecija nepasižymi didelėmis statybomis, ten ir nėra stambių statybos kompanijų. Mes viešbučio projektą vykdome netipinėje zonoje. Venecija – pasaulio paveldas, kur labai mažai ką galima daryti. Tačiau Italijoje ir taip keliami specifiniai reikalavimai statybvietės paruošimui, priežiūrai, teritorijai aplink statybvietę, darbų saugai. Jie kur kas aukštesnio lygio nei Lietuvoje.
Kita vertus, nors neturiu tiek patirties, kad galėčiau daryti rimtas išvadas, susidaro įspūdis, kad Italijoje pasidalinta interesų zonomis. Lietuvoje skaidrumo žymiai daugiau.
– Jei sakote, kad italai pasidaliję interesų zonomis, tuomet kaip jie žiūrėjo į Rytų europiečius, atvykusius vykdyti statybų į jų perlą?
– Ant kiekvienos tvoros nepamatysite „Hanner“ pavadinimo – į šią rinką įėjome truputį tyliau. Samdome vietinius konsultantus – jie padaro daug darbų, kad mums patiems nereikėtų intensyviai bendrauti su italais. Tiesa, kai kontrolės tikslais paprašome dokumentus iš italų kalbos išversti į anglų, jiems tai sukelia nuostabą. Tokių staigmenų pasitaiko, tačiau tikime, kad vystome projektą, kuris bus sėkmingas, o siekiant didelių tikslų galima šiek tiek pakentėti – tai nėra mūsų namų rinka, suprantame, kad turime prisitaikyti prie vietinės aplinkos.
– Kaip apskritai sugalvojote eiti į Italijos rinką?
– Verslininkai visada ieško galimybių. Kai tą darome aktyviai, sulaukiame ir grįžtamojo ryšio. Taip ir šiuo atveju sulaukėme pasiūlymo įsigyti žemės sklypą su leidimu statyti viešbutį.
– Ilgai galvojote, ką daryti?
– Ne tiek ilgai galvojome, kiek ilgai derėjomės. Derybos buvo labai ilgos ir labai nelengvos. Kai reikėjo gauti finansavimą, apsukome visą pasaulį. Tai, kad Italijoje vystome pirmą projektą, užmušdavo 90 proc. galimybių. Matyt, Italija verslo pasaulyje visgi pasižymi skaidrumo stygiumi – jo daugiau norėtųsi ne tik mums, bet ir finansuotojams.
– Vystote projektą ir Ispanijoje. Ten – privačios vilos.
– Tai – visiškai kitas epizodas. Prasidėjus karui pastebėjome tendencijas, kurios pasitvirtino statistiškai: jei Europoje, ypač Lietuvoje, praėję metai prasidėjo visiška stagnacija gyvenamojo būsto segmente, tai Ispanijoje, ypač pietiniame Marbeljos rajone (Malagos provincija), viskas šovė į viršų. Kai Europoje dėl karo, dėl infliacijos būsto poreikis visur mažėja – mes patys Lietuvoje parduodame keturis kartus mažiau nei prieš pandemiją – Ispanijoje procesas atvirkštinis.
Žengėme gana drąsiai – ten jau investavome 20 mln. eurų.
– Kiek vilų jau stovi?
– Pradėjome lygiai prieš metus, todėl dar negalime pasigirti dideliais rezultatais. Ispanijoje turime keturis projektus. Pirmąjį ne itin didelį turėtume baigti birželį.
Dalį vilų perkame ir nuomojame. Mūsų tikslas – nupirkti prastos kokybės, prieš 20–30 metų statytas vilas geroje vietoje. Investavus apie milijoną eurų tokie būstai tampa labai patrauklūs.
Taip pat turime du projektus, kuriuose darome renovaciją, dar vienas, ketvirtasis projektas – nupirkę sklypą statysime 10 vilų.
– Kas perka tokius būstus?
– Marbeljos rajone vietinių gyvena tik 50 proc., kita pusė – skandinavai, britai, vokiečiai, Rytų europiečiai. Tarp jų yra labai turtingų žmonių. Šie perka vilas, kurių kainos prasideda nuo 10 mln. eurų.
Kitas segmentas – gerą darbą turintys dar ne pensinio amžiaus žmonės. Šie nori vilų už 3–5 mln. eurų.
Trečiasis ryškus vilų klientų segmentas – aktyviai gyvenę pensinio amžiaus žmonės, ieškantys šiltesnių kraštų nei, tarkime, Skandinavija. Ispanijoje jie praleidžia daug laiko ypač žiemą.
Gyventojai nuolat keičiasi: yra, kas išgyvenę 10–20 metų, nebenori čia praleisti paskutinių gyvenimo metų, todėl vilas parduoda. Daug esu bendravęs su tokiais žmonėmis: vieni nori daugiau laiko praleisti su anūkais, kitiems toks namas pasidaro per didelis. Ieškoti milijono remontui taip pat nenori.
– Tarp jūsų investicijų, kurios numatytos šiais metais – Lenkija ir Čekija. Ką plėtojate čia?
– Čia orientuojamės į studentų bendrabučius ir labai mažus butus. Studentiško būsto segmentas dar neišsemtas. Kanadoje jis augo po 70 proc., tik Kanada man tolokai. Bet ir Europoje bendrabučiai studentų poreikį patenkina vos 10–20 proc.
Mūsų statomuose projektuose, kurie skirti studentams, struktūra panaši į co-living erdvę. Čia yra ne tik kambariai gyventi, bet ir viešos erdvės: skalbykla, kino salė, biblioteka, valgymo erdvė.
Naujiems projektams planuojame išleisti dar apie 9 mln. eurų.
– Visi projektai – labai skirtingi. Kuris jų įdomiausias?
– Man įdomiausia, kur sudėtingiausia – tai Venecija. Pastatyti 324 kambarių „Hilton“ viešbutį Venecijoje, sutikite, skamba ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Ispanija taip pat labai įdomu – duokite truputį laiko: jei šiemet pavyks įgyvendinti kelis sandorius, galėsiu papasakoti, kokios ten galimybės atsiveria.
– Venecijoje daug vargo buvo su automobilių stovėjimo aikštele.
– Vien dėl jos 5–6 mln. eurų užkasėme į žemę. Dėl šio reikalavimo bandėme pasispardyti, bet supratome, kad teks daryti: tai – jų taisyklės.
Nors visiškai greta, vos už 20 metrų, stovi daugiaaukštė stovėjimo aikštelė, joje – keli tūkstančiai vietų, todėl net ir vasarą ten užtektinai vietų mašinoms, tačiau projekte nurodyta, kad viešbutis turi turėti savo automobilių statymo aikštelę. Ją iškasti, padaryti, kad būtų hermetiška, mums kainavo ne vieną milijoną. Čia vieta automobiliui tikriausiai pati brangiausia pasaulyje.
– Kur dar investuosite šiemet?
– Pernai pradėjome, o šiemet tęsime investicijas į medinių namų statybas – su VMG grupe turime projektą Naujoje Akmenėje. Viena gamykla – medinių statybinių konstrukcijų – baigiama statyti. Tikimės, kad ji pradės veikti birželio viduryje.
Šiemet greta pradedame kitos – medinių skydinių namų – gamyklos statybas. Ji turėtų būti baigta kitąmet.
Tiek į vieną, tiek į kitą gamyklą investavome 10 mln. eurų. Su Naujoje Akmenėje pagaminta produkcija nusitaikėme į Skandinavijos, Vokietijos, truputį – Lietuvos rinkas.
– Greta „Hilton“ viešbučio Vilniuje turėtų iškilti biurų pastatas, kurį projektavo pasaulinio garso architektės Zahos Hadid biuras. Kada laukti statybų pradžios?
– Noriu sukurti pastatą, kokio Lietuvoje dar nėra. Reikšminga vien tai, kad mums pavyko projekto Vilniuje imtis Zahos Hadid biurą – vieną iš penkių geriausių pasaulio architektų biurų. Mano nuomone, jie sukūrė labai įspūdingą projektą.
Pastato infrastruktūra taip pat išskirtinė – Lietuvoje nėra nė vieno verslo centro, kuriame būtų tiek erdvės skirta darbuotojų gyvenimo kokybei. Kiekvienas aukštas turės arba balkoną, arba terasą. Be to, nėra nė vieno verslo centro, kuriame būtų baseinas. Ir tikrai nėra nė vieno pastato, kuriame sporto salė būtų viršutiniame aukšte, o aukštu žemiau – baseinas. Negana to, darome du baseinus – vienas vaikams, kitas – 25 m ilgio – suaugusiems. Tai bus verslo centras, kuriame ne tik dirbama.
Jei gerai seksis, šį pastatą pastatysime per dvejus metus.
– Derinant šio pastato projektą kilo trikdžių.
– Mes ir dabar neturime statybos leidimo. Tikimės, kad gegužės mėnesį pavyks jį gauti.
O trukdžiai, su kuriais teko susidurti, ypač įdomūs. Zahos Hadid biurui pateikėme reglamentą, kas projektuojant pastatus Vilniuje leistina, kas – ne. Pagal tai jie sukūrė pastatą, tačiau taip pat parodė variantą, kokia architektūrinė išraiška būtų geresnė. Tam reikėjo pridėti porą aukštų: vietoje mums leidžiamų 35 metrų pridėjus 7 metrus, pastatas atrodė žymiai geriau.
„Zaha Hadid Architects“ nustebinome tuo, kad jiems teko dalyvauti konkurse, mat pagal Vilniaus taisykles, net ir privatus investuotojas turi skelbti konkursą. Galiausiai įtikinome Vilniaus miesto savivaldybę pakeisti nuostatas, tačiau dėl šios korekcijos projektą turėjo įvertinti Architektų sąjungos ekspertų taryba – mūsų pasirinkto biuro konkurentai. Ekspertų tarybai pastatas neįtiko.
Tai nebuvo paskutinė staigmena. Galiausiai supratau, kad pastatas bus 35, o ne 42 metrų. Jis nebus prastas, tačiau kai matai ir vieną, ir kitą projektą, skirtumas akivaizdus.
