Pasak siūlymo iniciatoriaus, darbo jėgos įvežimą atlaisvinančios įstatymo pataisos buvo klaida ir, lietuviams vis dažniau prarandant darbus, reikia pradėti diskusiją dėl tvarkos griežtinimo. Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Justas Džiugelis po tokių komentarų premjerės patarėjui pasiūlė tiesiog patylėti.
„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie padėtį darbo rinkoje diskutavo V.Navickas, Seimo narys J.Džiugelis, migracijos ekspertė Audra Sipavičienė, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis, Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Sinkevičė.
Argumentai įtikina ar ne?
A.Navickas priminė, kad dabar esantis trūkstamų profesijų sąrašas sudarytas praeitos Vyriausybės. Jame – 175 trūkstamų profesijų. Pagal šią tvarką pirmi 36 tūkst. emigrantų iš trečiųjų šalių gali atvažiuoti į Lietuvą dirbti, darbdaviams nė nepasidomėjus, ar tokių darbuotojų vis dar reikia.
Anot V.Navicko, artėjanti „kažkokia recesija ar krizelė“ reiškia, kad žmonės praranda darbus, o Lietuva ir toliau leidžia įvežti tūkstančių imigrantų. Tačiau tokiems argumentams J.Džiugelis nepritaria – mat darbo vietų Lietuvoje yra, tačiau nėra kam dirbti.
Kaip sakė jis, negalime atsiriboti nuo ES ir tapti sala, nieko neįsileisti. Juo labiau, kad su šia problema susijęs įstatymas buvo priimtas pernai metų birželį, tačiau įsigaliojimas vyks keliais etapais. „Jis dar nepradėtas įgyvendinti, bet jau yra diskusijos dėl atšaukimo“, – piktinosi jis.
Kalbėdamas apie nedarbo lygį šalyje, idėjos iniciatorius pabrėžė, kad pernai metais šis rodiklis siekė 5,2 proc., o dabar – 7,7 proc.
Iš kitos pusės, Lietuva, anot V.Navicko, įvedė tiek palengvinimų, įsivežant darbuotojus iš trečiųjų šalių, kiek niekas kitas neišdrįso.
Tačiau J.Džiugelio tai neįtikino. „Manau negerai, kad spekuliuojama kažkokia darbo jėga ir manau, kad patarėjas neskaito įstatymų projektų, kurie teikiami pačios Vyriausybės. Įstatyme yra labai aiškios grindys, koks turi būti mokamas atlyginimas. Spręsti menamą problemą, kad neva trūks darbo vietų, ir dėl to pastatyti koncertiną nuo teisėtų imigrantų, nėra sprendimas“, – dėstė Seimo narys. Neva esame liberalūs imigrantų prasme, bet tai nėra tiesa, tikino jis.
Pašnekovo manymu, Lenkijoje leidimai gyventi ir dirbti išduodami per šimtą dienų, o Lietuvoje tai gali trukti ir daugiau nei pusmetį. Taip pat problemų yra ir dėl laikinojo įdarbinimo įmonių – čia vis dar yra pilkųjų zonų.
V.Navickas ginasi – jau ir taip buvo sumažintos biurokratinės kliūtys. „Tačiau šokiravo, kad anksčiau išduodavome vizas konsulinėse įstaigose, kad žmonės galėtų atvažiuoti ir dirbti.
Tačiau tvarką panaikinome, nes lobistai kalba apie butelio kaklelio efektą centrinėje Azijoje – daugiausia yra kirgizų, todėl srautai labai dideli. Todėl privati įmonė surenka ir pateikia dokumentus, biometrinius duomenis, o Migracijos departamentas iškart duoda ne vizas, bet leidimus gyventi Lietuvoje, ir tie žmonės važiuoja pas mus“, – aiškino jis.
Apžvelgdamas karo pabėgėlių iš Ukrainos situaciją, pašnekovas skaičiavo, kad pernai iš 117 tūkst. leidimų gyventi iš 64 tūkst. leidimų gyventi buvo išduota vien tik Ukrainos piliečiams.
Skaičiai rodo ką kita
Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotojos duomenimis, situacija yra kiek kitokia. „Kažkokios didelės panacėjos šiais metais nematome, gal kaip tik atvirkščiai – matome regresą. Jeigu kalbėtume, kiek Užimtumo tarnyba išdavė leidimų gyventai, tai jų ženkliai sumažėjo – 5 ar net 17 kartų“, – lygino atstovė. Jei šiemet išduotų leidimų skaičius siekė 217, pernai jų buvo 1166.
Užimtumo tarnyba stebi ir trūkstamų profesijų sąrašo kvotas, pagal kurias piliečiai iš trečiųjų šalių gali atvažiuoti be specialaus leidimo. Pavyzdžiui, pernai panašiu laikotarpiu kvota buvo išnaudota ženkliai labiau, o rugpjūtį paslaugų sektoriuje kvota buvo išnaudota visiškai.
Praėjusiais metais vyravo darbuotojai iš transporto sektoriaus. Kol kas šiai dienai kvota jiems – 21,6 tūkst., o panaudojusių kvotą tėra 3,4 tūkst. asmenų. Apžvelgdama skaičius, atstovė teigė, kad didelio įvažiuojančiųjų skaičiaus nepastebima.
Į statistiką įtraukiami ir dėl vykstančio karo Ukrainoje pabėgę piliečiai – tokių žmonių, dirbančių Lietuvoje, jau yra apie 25 tūkst. Šiuo metu suaktyvėjusių darbdavių kreipimosi ar naudojimosi pačia kvota, kas leidžia piliečius iš trečiųjų šalių priimti lengvatinėmis sąlygomis, nestebima.
„Didžiąja dalimi atvažiuoja transporto ir statybos sektoriaus atstovai“, – pastebėjimais dalijosi A.Sipavičienė. Jie dažniausiai atvyksta asmenys iš Ukrainos, yra ir iš Baltarusijos, Uzbekijos, Kazachstano, Turkijos, Azerbaidžano, Tadžikistano.
Ar imigrantai iš trečiųjų šalių kelia grėsmę darbo rinkai? „Pradėti norėčiau nuo to, kad tarp migracijos ribojimo ir nedarbo tiesioginės priklausomybės dažniausiai nėra“, – teigė laidos pašnekovė.
Pasak jos, pagal savo specialybę ir kvalifikaciją neranda darbo, todėl dirbti nekvalifikuoto darbo nenori. Dvigubos darbo rinkos teorija teigia, kad esama darbų, kurių vietiniai gyventojai neina dirbti, o migrantai laisvų vietų neužpildo, todėl atsiranda dar didesni bedarbystės skaičiai, atkreipė dėmesį pašnekovė.
Užimtumo tarnybos darbdavių apklausos rodo, kad darbuotojų trūkumas – vienas pagrindinių iššūkių. Jei konkrečioje įmonėje trūksta darbuotojų ir jų negaunama, bedarbystė gali dar išaugti.
Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojų Lietuvoje paruošti tiek, kiek reikia – nėra galimybių. Tai viena tų sričių, kur priimti darbuotojus iš trečiųjų šalių itin svarbu.
„Ribojimai turėtų būti darbo užmokesčiui, bet ir dabar teisės aktai aiškiai reglamentuoja, kad atvežamas darbuotojas iš trečiųjų šalių turėtų būti įdarbinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos pilietis, dirbantis toje pačioje įmonėje – negali gauti mažesnio darbo užmokesčio. Tai sudaro barjerą dempinguoti darbo užmokesčius ir juos mažinti atvežamiems darbuotojams“, – aiškino G.Sinkevičė.
Mano, kad tai baigtųsi blogai
„Problemą matau ne imigracijoje, bet įdarbinime.
Jeigu užsieniečiai dirba pagal tokias pačias sąlygas, o į poziciją pretenduoja du darbuotojai, darbdavys greičiausiai priims lietuvį. Bet jeigu užsieniečiai yra išnaudojami ir darbdaviams sudaromos sąlygos mokėti mažiau, tuomet yra blogai“, – minėjo A.Sipavičienė.
A.Romanovskis, vertindamas premjerės patarėjo pasisakymus, atkreipė dėmesį, kad politikas yra kairesnių politinių pažiūrų. Jis svarstė, kad toks siūlymas, sulaukęs daug reakcijų, galbūt yra noras į save atkreipti dėmesį. Pasak pašnekovo, daug ką pasako ir tai, kad dalis politikų į šiuos pasisakymus sureagavo kaip į nesusipratimą.
A.Romanovskio manymu, Lietuva niekada nepasižymėjo liberalia migracijos politika – ji yra gana griežta. Tarkime, žmonių be kvalifikacijos įsivežti beveik neįmanoma, o jeigu norima kvalifikuotų – tai ganėtinai sudėtinga. „Tai labiau traktuočiau kaip populistinį dalyką, o spręsti nedarbo problemas reikia ne priverčiant kažką įdarbinti, bet paprasčiausiai vykdyti pamatuotą ekonominę politiką“, – teigė jis.
Vis dėlto gyventojų skaičiui mažėjant, ilgainiui reikės pasikliauti darbo jėga iš užsienio, kuri galėtų greičiau ir lengviau integruotis į šalies darbo rinką.
A.Sipavičienės nuomone, Lietuvai reikia atviros, bet su tam tikrais saugikliais migracijos politikos. Visgi reikia suvokti, kad migracijos ribojimas ir nedarbo mažėjimas nėra tiesiogiai susiję rodikliai.
