Tačiau pasikapsčius vos kiek giliau, išlenda ir kitos bėdos – Vilniaus savivaldybė, pasmerkusi Vilniaus centre, Ceikinių gatvėje gražų ąžuolą nupjovusius verslininkus, pati taiko dvigubus standartus. Ji prižadėjo apdalinti ir verslininkus solidžiomis baudomis, nors realiai įrankių tam neturi.
Stebėdami situaciją pakraupo ir miškininkai. Juk medžiai yra vertybė, kur ypač svarbi visuomenei ir istorinei atminčiai.
Pabėrė pažadų
Tuomet, kai gegužės 19-ąją darbininkų pjūklai nuvertė ąžuolą, į įvykio vietą nuvykęs sostinės meras Valdas Benkunskas žadėjo, kad dėl padarytos didelės žalos gamtai bus kreiptasi į prokuratūrą.
V.Benkunskas, tąkart apžiūrėjęs nukirstą ąžuolą, piktinosi, kad tokio cinizmo gal ir buvo galima tikėtis 1990-aisiais, kai medžiai dar buvo guldomi be jokių derinimų ir leidimų.
Tuo metu meras kalbėjo, kad, derinant objekto projektinius pasiūlymus, buvo pasakyta, kad medis turi būti išsaugotas, – jam turi likti vietos bendrame projekte. Jo teigimu, medžio kirtimas buvęs tyčinis, brutalus veiksmas, tikintis susimokėti 2 tūkst. eurų baudą bei statyti toliau.
Pagal galiojantį Želdynų įstatymą, medžiai, augantys ant inžinerinių tinklų yra laikomi nesaugotinais ir leidimo kirsti nereikia, bet iš karto po įvykio savivaldybė aiškino, kad ąžuolas augo atokiau šios infrastruktūros.
Bet gali būti, kad įrankių verslininkams nubausti Vilniaus miesto savivaldybė nė neturi – jos valdininkai patys ilgai buvo neveiklūs.
Per mėnesį naujų detalių „ąžuolo byloje“ neatsirado. Pasak savivaldybės atstovo Gabrieliaus Grubinsko, Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai, gegužės 23-iąją gavę sostinės mero pareiškimą dėl Vilniaus centre nupjauto ąžuolo, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo.
„Savivaldybė sklypą vystančiai bendrovei „Rinktinės NT“ yra skyrusi 141 tūkst. eurų baudą už be leidimo nukirstą ąžuolą. Ši bauda iki šiol nėra sumokėta“, – sakė G.Grubinskas.
Žinojo, bet nieko nedarė
Gegužę ąžuolą sunaikinusi nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Rinktinės NT“ klojo ant stalo savo versiją, – jau primirštus dokumentus.
Vilniaus miesto taryba patvirtino Ceikinių gatvėje esančio sklypo detalųjį planą 2008-aisiais.
2016-aisiais buvo numatytos sklypo užstatymo zonos ir intensyvumas. Detaliojo plano aiškinamajame rašte teigta, kad saugomai vertingai želdinių grupei priskiriamas tik ąžuolas Nr. 131, – jis ir tebestovi, o kitus savaiminius ar sodintis medžius buvo planuojama iškirsti.
Dabar, kai nebeliko vienos iš vienuolikos medžių – ąžuolo, savivaldybė įmonei paskaičiavo 141 tūkst. eurų atkuriamosios vertės baudą.
Pasirodo, toks grasinimas yra niekinis, nes prieštarauja kitiems teisės aktams, – aplinkos ministro įsakymui. Tai – viena.
Antra, kadangi pati savivaldybė 2008 m. parengtame detaliajame plane patvirtino sprendimą šalinti medžius, informuodama visuomenę ji žinojo, jog teikia klaidinamą informaciją teigdama, kad ąžuolo, augusio inžinerinių tinklų apsaugos zonoje, šalinti nebuvo galima.
„Visą tą laiką nuo 2016-ųjų buvo aišku, kad maždaug aštuoniasdešimties metų amžiaus ąžuolą reikės pašalinti.
Savivaldybės vyriausias architektas matė dvi alternatyvas. Viena jų – statant požeminę automobilių parkavimo aikštelę palikti vietos ąžuolo šaknims, – įsodinti į „vazoną“, nepažeidžiant jų.
Bet už želdynus atsakingi savivaldybės specialistai buvo įsitikinę, kad tokiu atveju medį tektų maitinti „per lašinę“.
Po savivaldos rinkimų situacija ėmė keistis. Vyriausias miesto architektas pasiūlė sumažinti anksčiau nustatytą pastato aukštingumą nuo dešimties aukštų iki dviejų, nes arboristai buvo pateikę išvadą, kad pastatų šešėlyje ąžuolas neišgyvens.
Blogiausia, kad savivaldybė žinojo, jog tai – problema, ir vilkino sprendimų priėmimą. O po įvykio apsimetė, kad visa tai jai – staigmena“, – taip situaciją apibūdino lrytas.lt pašnekovas, prašydamas neminėti jo pavardės.
Biologas, arboristas Darius Stončius, pateikdamas savąjį komentarą, priminė, kad iki statybų pradžios ąžuolo aplinkoje buvo šabakštynas, sodybos pastatų griuvėsiai ir įvairiausių invazinių medžių, krūmų veislynas.
„Jame augantys ąžuolai niekam nerūpėjo, nes niekas jų tiesiog nematė. Brūzgynus išvalius, viskas pasikeitė.
Aplinkinių gyventojų nei sodinti, nei puoselėti, iš nežinios išnirę medžiai vos per kelerius metus tapo išskirtine vertybe, tačiau tai nepastūmėjo kelti galvos skausmo savivaldybės specialistams dėl 2017 m. atliktos Ceikinių gatvės rekonstrukcijos. Tiesiant nuotekų vamzdyną, elektros kabelius nurėžta pusė šalia gatvės augančių medžių šaknų“, – priminė jis.
Dvigubi standartai
Tai, kad valdininkai laikosi dvigubų standartų, liudija kita situacija, susijusi su projektu, plėtojamu sostinės J.Jasinskio gatvėje, buvusio alaus baro ir restorano „Tauro ragas“ teritorijoje.
Toje teritorijoje augo ypač gražus beržas, kurį NT plėtotojai, pradėję griauti „Tauro ragą“, iškirto kaip ir kitus ten buvusius medžius.
Tačiau šiuo atveju savivaldybė elgėsi kitaip. Jos Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyris iš anksto išplatino informaciją, kad Jasinskio g. 2 projeko sprendiniais buvo leista žalinti tris medžius – beržą, klevą bei liepą. Esą, beržas ir liepa nepriskirti saugotiniems želdiniams, nes jų būklė bloga, o klevui duotas leidimas kirsti.
Regi daug bėdų
„Tai – barbariškas veiksmas, – komentuodamas situaciją šio žodžio nepabūgo Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Aidas Pivoriūnas. – Tai buvo geros kokybės ąžuolas, dar jaunas ir greitai augo. Jo laja buvo ypač taisyklingos formos. Tai – pavyzdinis miesto ąžuolas, ir net NT plėtotojams turėjo būti aišku, kad tai – didelė vertybė. Ir tai, kas padaryta, yra žemo lygio veiksmas.
Apmaudu, kad dalis NT plėtotojų vis dar yra tiesiog prasčiokai“.
Anot Aido, labai svarbu yra ir tai, kad miesto medžiai, ypač – senieji, yra susiję su žmonių atmintimi, ir nevalia to nepaisyti.
„Visi miesto medžiai, ypač didesni masyvai, užimantys kelis arus ar kelis hektarus, yra įrašyti į miškų kadastrą, pavieniai medžiai taip pat yra sužymėti įvairiuose registruose.
Visada rengiant detaliuosius sklypų planus pirmiausia yra užfiksuojama esama situacija – padaromos ir medžių nuotraukos. Kaskart, kai rengiamasi rekonstruoti pastatus ar statyti naujus, projektai derinami su visuomene, medžių klausimai – taip pat .
Taigi ir ąžuolo atveju apie situaciją žinojo ir NT plėtotojai, ir savivaldybė“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.
Tokiais atvejais tenka rinktis būdą, kaip elgtis toliau.
„Savivaldybėje yra želdinių priežiūros skyrius. Jo rūpestis NT projektų atveju parengti privalomus nurodymus, ką daryti su medžiais. Jeigu neuždrausta kirsti, tuomet tarsi savaime leidžiama verslui elgtis savo nuožiūra.
Suversti visos kaltės ant verslo, plaunant savo mundurą – o tai ir dar savivaldybė – yra nekorektiška. Nes absoliučiai visi veiksmai yra jos rankose, o šis ąžuolas nėra nei pirmas, nei paskutinis mieste nupjautas medis, o savivaldybė tik imituoja veiklą.
Kitas vertus, nupjauti tai, kas trukdo, yra daug paprasčiau, nei imtis sudėtingų statybos technologijų“, – svarstė pašnekovas.
Pasigenda rizikos valdymo
Pasak A.Pivoriūno, medžiai statybų ar reksonstrukcijų metu tai buvo ir bus jautri vieta. Tačiau niekas juk netrukdo NT plėtotojams nusipirkti šalia meisto kokį nors plotą žemės ir savo lėšomis jame įkurti parką.
„Praradimų kompensavimas – tai rizikos valdymas bei gera miškininkavimo mistuose praktika. Tad ar NT verslas padaro viską, kas įmanoma?
Lietuvoje dar labai retai tokiais būdais sumažinami rizikos veiksniai. O juk privatūs parkai gali būti padovanojami visuomenei ir taip paliudijama, kad NT plėtotojai į žaliąsias miestų erdves nežiūri prasčiokiškai“, – sakė Aidas.
