„Nepamirškime, kad neseniai buvo skelbtas 3 proc. smukimas, po revizijos – 2,1 proc. smukimas. Matyt, buvo dar viena ketvirtinių duomenų revizija. Pasirodo, ekonomika smuko 1,3 proc. Tačiau ypač daug dėmesio į konkretų skaičių nekreipkime“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo ekonomistas Algirdas Bartkus.
– Gamybos apimtyse užfiksuota nedidelė korekcija žemyn. Bet pažiūrėkime į lydinčius rodiklius – į darbo rinką. Jei įmonės turi užsakymų, jos samdo darbuotojus, jei užsakymus praranda – atleidžia, ir atitinkamai: jei nedarbas smukteli, tai požymis, kad buvo įdarbinti papildomi asmenys, o įmonės turi darbo.
Registruoto nedarbo duomenys rodo, kad gegužę, palyginti su balandžiu, registruotas nedarbas sumažėjo 12814 asmenų. Šių metų gegužę lyginant su pernai metų geguže matyti, kad nedarbas 10 tūkst. mažesnis.
Lyginant pirmų penkių šių metų mėnesių vidurkį su penkiais pirmais praėjusių metų mėnesiais matysime, kad nedarbas dabar mažesnis 12 tūkst. asmenų. Ir, pabrėšiu, čia kalbame apie skaičius, kuriuos pateikia Užimtumo tarnyba – tai skaičiai, dėl kurių niekas negali ginčytis.
Šių metų pirmąjį ketvirtį lyginant su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu, turime 20 tūkst. darbo vietų daugiau. Darbo rinkos rodikliai tikrai geri.
Viena vertus, tai rodo, kad rececija – tai korekcijos po postkovidinio atsigavimo normalumo link. Tai reiškia, kad gamybos struktūroje nelieka prekių, kurios buvo susijusios su koronaviruso epidemija, nelieka pertekliniam vartojimui nukreiptų lėšų. Bet užimtumo statistika rodo, kad ekonomikos būklė gera ir pakankamai stabili.
Gerai ir blogai tuo pat metu yra tai, jog turime problemą su kainomis, o nedarbas susitraukęs – mušti pavojaus varpais ir rėkti apie augantį nedarbą nėra jokio pagrindo.
Tuo pačiu tai – savitas įspėjimas: kalbant apie infliaciją, lengvos padėties suvaldant sąnaudas darbo rinkoje neturėsime. Nedarbas smunkantis, spaudimas darbo užmokesčiui, iš paskos sekant darbo sąnaudoms ir kainoms išliks.
– Kaip turėtų elgtis žmonės – atsidėti juodai dienai?
– Taupymas nenumatytiems atvejams visada naudingas. Lyginant dabartinį taupymą su tuo, kas buvo apie 2015 m., matyti, kad lėšų atsidedančių žmonių skaičius ūgtelėjo trečdaliu.
Mažmeninės prekybos rodo korekcijas teigiama linkme – antras mėnuo Lietuvoje kainų lygis smunka, užimtumas kone puikioje situacijoje. Ruoštis juodai dienai nematau pagrindo, bet labai išlaidauti nereikia.
Nuo per didelio išlaidavimo apsaugo Europos Centrinis Banko (ECB) nustatytos itin aukštos palūkanų normos, kurios gali būti didinamos dar ne kartą.
– Kokie svarbiausi infliacijos valdymo svertai?
– Antrą mėnesį iš eilės kainų lygis smunka, tiesa, nedaug, todėl kalbėti apie defliaciją dar nereikėtų.
Dabar – šiltasis periodas, kai žemės ūkio produktų kainos natūraliai krenta žemyn. Jei tokia tendencija išsilaikys ir ilgiau, tą patį stebėsime visą vasarą, o gal net ir rudens pradžioje.
Reikėtų didesnės konsolidacijos tarp valdžios ir verslo, supratimo, kad kainų didinimas atsisuko prieš patį verslą – jiems smogė didesnėmis ECB palūkanomis.
Reikėtų išsiaiškinti ir dėl energijos išteklių kainų. Pasaulinėse rinkose dujų kaina dabar tokia, kokia buvo 2021 m. gale, vadinasi, tikrai turi būti priimtina vartotojui ir galbūt netgi šiek tiek per maža, kalbant apie pardavėjo interesus.
Naftos kainos – 2014 m. lygyje, jos ir degalinėse koregavosi žemyn, o dėl dujų kainų, jei kyla klausimų, reikėtų diskusijos tarp verslo ir dujas Lietuvai užperkančios įmonės. Tačiau tai – techninės detalės.
– Tad galima sakyti, kad gąsdinimai dėl recesijos iki galo nepagrįsti?
– Jie nėra pagrįsti, tačiau į recesiją nenumočiau ranka. Panikuoti nereikia, bet turėkime omenyje, kad palūkanų normos – beprecedentiškai aukštos, statybų sektorius su tokiomis palūkanomis nei pristatys, nei parduos.
Kadangi pirkėjui kredito našta bus didelė, statybų sektorius palūkanų normų padidėjimą galėtų kompensuoti per statybines medžiagas: spaus statybinių medžiagų tiekėjus, šie – žaliavų tiekėjus, taip spaudimą nuleidžiant vis į žemesnę grandį.
Jei pavyktų sumažinti statybinių medžiagų kainas, pavyktų atsverti ir palūkanų normų padidėjimo efektą, bet greičiausiai to nepavyks padaryti. Tokiu atveju statybų sektorius negalės džiaugtis tokiais prieaugiais, kaip džiaugėsi anksčiau.
Kita dedamoji – kaštai: darbo kaina gana stipriai išaugusi. Stipriai sukeltos palūkanų normos verčia pirkėjus Europoje spausti kainas: užsakydami prekes iš mūsų įmonių jie stipriai spaudžia kainas žemyn. Ar pavyks sukontroliuoti kaštus – geras klausimas. Darbo kaštai sudaro svarią dalį, o minimalios algos didinimas skatina darbo užmokesčio, kuris yra mažesnis nei vidurkis, bet didesnis nei minimali alga, augimą.
Darbui imlią produkciją gaminančiuose sektoriuose tai gan svarbu. Jei bus didinama minimali alga, teks didinti algas, todėl tai neleis sukontroliuoti kaštų. Ateityje tai gresia rinkų praradimais.
